„Jaučiau ramybę“, Liahona, 2026 m. sausis.
Pastarųjų dienų šventųjų balsai
Jaučiau ramybę
„Tarsi man skausmo nepakaktų, – pamaniau, – dar turiu groti ir sudėtingą giesmę.“
Aleno Garnso iliustracija
Kai tą pačią savaitę gavau du Bažnyčios pašaukimus kaip pianistė, pradėjau nerimauti, ar rasiu laiko atlikti kitas savo pareigas namuose, darbe ir mokykloje. Širdyje didžiausias mano troškimas buvo tarnauti Viešpačiui ir nešti Jo Dvasią žmonėms man tobulinant savo talentus. Tačiau pajutau nepilnavertiškumą, nes negalėjau pasišvęsti savo naujiems pašaukimams taip, kaip norėčiau.
Kitą savaitę poreikiai įmonėje, kurioje dirbau, išaugo. Kadangi didžiąją dalį darbo atlieku spausdindama, man pradėjo skaudėti rankas ir riešus. Nerimavau, ar sugebėsiu groti pianinu, jei skausmas neišnyks.
Sekmadienį, man grojant preliudo muziką maldos namuose pianinu, vėl pradėjo skaudėti raumenis. Greitai širdyje pasimeldžiau, prašydama stiprybės groti toliau.
Per sakramentą supratau, kad kita suplanuota giesmė buvo ta, kurios jau seniai nebuvau grojusi. „Tarsi man skausmo nepakaktų, – pamaniau, – dar turiu groti ir sudėtingą giesmę.“ Ir tada perskaičiau šiuos žodžius, kurie tiksliai nusakė, ką jaučiau:
Skaitydama pajutau ramybę. Žinojau, kad Gelbėtojas žinojo mano skausmą. Juk Jis tai iškentėjo (žr. Almos 7:11–12). Man nereikės to ištverti vienai. Nesitikėjau, bet jaučiau Viešpaties Dvasią.
Pradėjusi groti nebejaučiau skausmo, o natos atrodė pažįstamos mano pirštams. Supratau, kad mano tarnystė nutiesė kelią išgijimui ir artėjimui prie Dangiškojo Tėvo.
Mąstydama apie savo patirtį prie pianino žinau, kad grojau ne viena. Mane palietė Jėzaus Kristaus galia ir malonė – dvasinis patyrimas, kurį išgyvenau todėl, kad Jam tarnavau. Žinau, kad Jis visada mus palaikys ir sustiprins, jei tik norėsime Jam tarnauti.