„Ar aš pakankamai geras?“, Liahona, 2025 m. kovas.
Tikėjimo portretai
Ar aš pakankamai geras?
Maniau, kad tikėjimą, meilę ir dvasinę tiesą atrasiu gyvendamas alternatyviai. Neradau! Radau tai Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje ir šventykloje.
Leslio Nilsono nuotrauka
Kai buvau paauglys, XX amžiaus 7-ame dešimtmetyje, buvo pats Vietnamo karo įkarštis. Džonas F. Kenedis, kaip ir Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis bei Robertas Kenedis, buvo nužudytas. Maištavau prieš savo tėvus ir visas to meto tradicijas bei institucijas. Nenorėjau tuoktis ir turėti vaikų tokiame žiauriame, nesąžiningame ir asocialiame pasaulyje.
Mečiau vidurinę mokyklą, persikėliau į Haito Ašberio rajoną San Fransiske, Kalifornijoje, JAV, ir gyvenau hipio gyvenimą nuo 1969 iki 1972 m. Apsistodavau komunose, dirbau bet kokius darbus ir gyvenau idealistinį bei hedonistinį gyvenimą, taip pat vartojau narkotikus.
Būdamas paauglys, Rendis manė, kad jo gyvenimas neturi laimingos ateities. „Maištavau prieš savo tėvus ir visas to meto tradicijas bei institucijas“, – sakė jis.
Tuo pat metu ieškojau tikėjimo, meilės ir dvasinės tiesos. Mąsčiau ir domėjausi įvairiomis religijomis, pasiimdamas iš jų viską, kas man pasirodė tikra ar vertinga. Tačiau visos mano paieškos baigėsi nusivylimu. Mano brolis Džonas, žinodamas apie mano paieškas, atsiuntė man Mormono Knygą.
„Privalai ją perskaityti“, – rašė Džonas, jau anksčiau prisijungęs prie Bažnyčios.
Kai už tai, kad skaičiau Mormono Knygą, buvau atleistas iš darbo degalinėje, pagalvojau: tai negali būti gerai. Knygą išmečiau.
Netrukus po to, Džonas man pranešė, kad atvyks į San Fransisko įlankos rajoną kartu su dainuojančia grupe iš Brigamo Jango universiteto.
„Norėčiau tave pamatyti“, – pasakė jis ir pasiūlė susitikti Kalifornijos Ouklando šventykloje.
Naktimis važinėdamas po įlankos rajoną dažnai matydavau šventyklą. Jaučiau jai dvasinį prielankumą, todėl paskaičiau apie ją ir panorau užeiti vidun. Vieną ankstų rytą susitikau su Džonu šventyklos kiemelyje. Kiek pasikalbėjus, jis pasakė, kad jo grupei atėjo laikas eiti į šventyklą.
„Rendi, tu negalėsi įeiti į šventyklą“, – pasakė man Džonas.
„Žinau, esu hipis, – atsakiau, – bet aš studijavau Rytų religijas, esu vegetaras, gyvenu komunoje, kur viskuo dalijamės, ir turiu 20 dolerių. Kiek tai kainuos?“
„Kur kas daugiau, nei tu turi, – atsakė Džonas. – Tu nesi pakankamai geras.“
Tuo metu laikiau save protiškai, filosofiškai ir dvasiškai pažengusiu. Kaip aš galiu būti nepakankamai geras?
Kupini vilties
Kelerius metus mano tėvai nežinojo, kur esu. Jie buvo geri žmonės, kurie stengėsi suteikti man kuo geresnį išsilavinimą ir, suprantama, buvo nusivylę manimi. Kai susirgo mano tėvas, mama įtikino mane grįžti namo į Vašingtoną. Kai atvykau, Džonas surado man darbą brigadoje, kuri statė Vašingtono šventyklą Kolumbijos apygardoje.
Aš to nežinojau, bet jis pasirūpino, kad dirbčiau su grįžusių misionierių komanda. Buvau priblokštas, kad Džonas Havelas, vyriausiasis meistras, prašo komandos nario pasimelsti kiekvienos dienos darbo pradžioje – su šituo nebuvau susidūręs savo ankstesniuose darbuose.
Vieną dieną, bemontuojant sunkias šventyklos lauko duris, nutiko nelaimingas atsitikimas, ir sunkios durys prispaudė ir sulaužė man pirštą, kuris pasidarė plonas kaip centas. Džonas greitomis pažvelgė į mano pirštą, paprašė pašventinto aliejaus ir suteikė man palaiminimą. Mano pirštas sugijo taip greitai, jog man net nereikėjo kreiptis į gydytoją.
Kitą kartą man davė grandiklį ir liepė nukrapštyti liekanas nuo betoninių grindų.
„Kodėl? – paklausiau vieno mūsų brigados nario. – Ar jie neužklos visko kilimu?“
„Rendi, tu nežinai, kieno tai namai, ar ne? – atsakė jis. – Mes tobuliname juos pačiam Tobuliausiam.“
Kol pasaulis skendėjo cinizme, kartėlyje, neapykantoje ir baimėje, šių jaunuolių, su kuriais dirbau, pavyzdys ir mokymai pripildė mane vilties. Kai brigados nariai pasidalijo su manimi savo tikėjimu, žinojau, kad jie su manimi sąžiningi ir nuoširdūs. Jie skyrė dvejus savo gyvenimo metus, kad tarnautų kitiems, ir buvo kupini išminties ir optimizmo. Norėjau, kad jų mokymai būtų tiesa. Pajutau, jog įgaunu to nušvitimo, kurio ieškojau, ir kad Viešpats mane ruošia dvasiškai.
Džonas Havelas pasiūlė man susitikti su nuolatiniais misionieriais. Tačiau nusprendžiau, kad mane mokys mano brolis ir vienas iš jo draugų, kitas grįžęs misionierius. Kai jie mane mokė, norėjau objektyvių, nenuginčijamų įrodymų, kad tai, ko mokausi, yra tiesa. Be įrodymų, nenorėjau tolimesnių pokalbių.
Kai paklausiau, iš kur jie žino tiesą, man atsakė: „Skaitėme, meldėmės ir jautėme Šventosios Dvasios liudijimą.“ Jie pasakė, kad man reikia to paties liudijimo.
Tą vakarą nuėjau į netoliese esančią giraitę. Nežinau, kaip ilgai meldžiausi, bet tai dariau su visiškai tikru ketinimu. Tuos pačius keturis klausimus uždaviau Dievui: „Ar Mormono Knyga yra Dievo žodis? Ar Tu ir tavo Sūnus apsireiškei Džozefui Smitui? Ar tai yra tikroji Jėzaus Kristaus bažnyčia? Ar aš pakankamai geras, kad būčiau narys?“
Atsakymas į kiekvieną klausimą buvo „Taip“, pašnibždėtas mano sielai keturis kartus. Tuos šnabždesius lydėjo ramūs ir didingi jausmai.
Nulenkęs galvą, atsiklaupęs ir apsiašarojęs aš sušukau: „Jei tai yra atsakymas, kurį Tu man duodi, tada aš jį priimsiu ir visiškai pašvęsiu savo gyvenimą Tau ir šiai evangelijai, kaip Tu man ją apreikši.“ Žodžiais negaliu išreikšti minčių, jausmų ir tiesų, kurios mane apgaubė.
Liudijimas, kurį gavau tą vakarą, buvo nenuginčijamas, ir dabar jis toks pat stiprus, kaip ir tada. Po tos maldos, Dievas įrodė tuos atsakymus man tūkstančiais stebuklingų ir praktiškų būdų.
„Bažnyčia yra stebuklas, – sako Rendis (nuotrauka daryta praėjus mėnesiui po jo krikšto). – Ir mano gyvenimas Bažnyčioje yra stebuklingas.“
Širdyje įsiliepsnojo ugnis
Netrukus po to, kai 1974 metais buvau pakrikštytas, kartu su broliu Džonu Solt Leik Sityje dalyvavau savo pirmojoje visuotinėje konferencijoje. Nustebau, kai vyresnysis Boidas K. Pakeris (1924–2015) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo, kuris prieš tris savaites iki tos konferencijos buvo susitikęs su mano teta Niujorke, savo sekmadienio rytinėje kalboje užsiminė apie Džoną ir mane.
Cituodamas mano tetą, vyresnysis Pakeris pasakė: „Du mano sūnėnai prisijungė prie jūsų Bažnyčios. Sunkiai galiu patikėti, kaip tai pakeitė jų gyvenimus.“
Dėl šios didelės permainos (žr. Almos 5:14) mano širdyje degė ugnis, kuria norėjau pasidalyti. Netrukus atsidūriau Aidaho valstijoje kaip nuolatinis misionierius. Įpusėjus mano misijai, mirė mano tėvas, kuris buvo didžiausias mano didvyris ir draugas. Mama paskambino misijos prezidentui ir paprašė, kad grįžčiau namo ir pasakyčiau atsisveikinimo kalbą. Kai mano misijos prezidentas paliko man nuspręsti, ar vykti, pasakiau jam, kad prieš apsispręsdamas noriu melstis ir pasninkauti 24 valandas.
Tą naktį susapnavau sapną. Man pasirodė tėvas. Karštai besikalbant jis pasakė man: „Sūnau, lik savo misijoje.“
Paklausiau tėčio patarimo ir pasilikau.
Dėl esminių pokyčių, įvykusių po jo atsivertimo, Rendžio širdyje „liepsnojo ugnis“, kuria jis norėjo pasidalyti būdamas nuolatiniu misionieriumi.
Praėjus šešiems mėnesiams po misijos, laikiau mamą už rankos, kai ji paskutinį kartą įkvėpė. Po kelių dešimtmečių mano žmona Liza senoje dėžutėje rado mano tėvų laišką. Tėtis man parašė jį, kai tarnavau misijoje, bet mirė nespėjęs išsiųsti.
„Mūsų širdys buvo ir yra, ir visada bus pilnos meilės tau. Suvokiu, kad ne visada viskas buvo tobula, bet tai yra gyvenimas. […] Kristus nesakė: „Sekite mane ir bus lengva.“ Jis tarė: „Imkite [savo] kryžių ir sekite manimi“ [Mato 16:24]. Jis nešė kryžių, bet mes visi turime savo atplaišų. Galbūt mūsų vieta danguje priklausys nuo to, kaip elgiamės su savosiomis. Sūnau, mes tave labai mylime.“
Ko siekiau
Augdamas su savo tėvais elgiausi šiurkščiai, bet niekada neabejojau jų meile. Kai suradau Bažnyčią, labai stengiausi jiems padėkoti ir juos gerbti.
2018 m. vasario 17 d., likus dviem savaitėms iki Vašingtono šventyklos uždarymo atnaujinimui, buvau užantspauduotas su savo tėvu ir motina, praėjus 42 metams po to, kai jie perėjo per uždangą į amžinybę. Mano vyriausias sūnus Viljamas atstovavo mano tėvui, o Liza atstovavo mano motinai. Jaučiau, kad mano tėvai, kurie anksčiau buvo užantspauduoti vienas su kitu, buvo ten su mumis.
Šventykloje randame saitus, amžiams jungiančius mus su mūsų mylimaisiais. Esu tuo tikras.
Kai buvau jaunas, nenorėjau tuoktis ar turėti vaikų. Tačiau šiandien mano žmona, vaikai ir vaikaičiai yra didžiausi mano turtai. Bažnyčia yra stebuklas, o mano gyvenimas joje yra stebuklingas. Kartu su Džozefu Smitu, aš sakau: „Jei nebūčiau patyręs to, ką patyriau, pats tuo netikėčiau.“
Prieš penkiasdešimt metų dirbau statybininku statant Vašingtono šventyklą Kolumbijos apygardoje. Buvau įsitikinęs, kad mano gyvenimas neturi laimingos ateities. Šiandien esu šventyklos darbuotojas toje pačioje šventykloje, priėmęs Viešpaties kvietimą sekti Juo, gauti Jo išgydymą, priimti Jo apeigas ir stengtis tapti panašiam į Jį.
Rendis su žmona Liza tarnauja Vašingtono šventykloje Kolumbijos apygardoje, kurią pastatyti jis padėjo prieš 50 metų.
Leslio Nilsono nuotrauka
Atkurtoji Bažnyčia nėra teorija, filosofija ar tiesiog bendruomenė ar kultūra. Tai yra tikroji Viešpaties ir Gelbėtojo, Jėzaus Kristaus, Bažnyčia.
Maniau, kad San Fransiske rasiu tai, ko ieškojau. Neradau! Radau tai Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje ir Viešpaties namuose, „gražiausiame Sugrąžinimo brangakmenyje“.