Mano kelias į kantrų ištvėrimą

Šono Satono daryta autorės nuotrauka

Kai 2016 m. garbingai baigusi misionierišką tarnystę šiaurinėje Filipinų dalyje grįžau namo į pietų Filipinus, labai tikėjausi studijuoti Brigamo Jango universitete Havajuose ir patirti visus jaunų suaugusiųjų laukiančius nuotykius.

Tačiau netikėtai pradėjo kristi svoris. Gydytoja man diagnozavo hipertirozę. Ji mane prigąsdino gresiančiomis pasekmėmis, jei liga nebus gydoma.

Nors gydžiausi, mano kūnas ėmė keistis. Atsirado išverstakumas ir labai sulysau. Dėl išvaizdos vengiau fotografuotis ir net žiūrėti į veidrodį.

Vaistai po truputį ėmė padėti. Bet po trejų metų man buvo diagnozuotas antras negalavimas – klinikinė depresija. Šios dvi ligos atėmė iš manęs pasitikėjimą savimi. Man buvo sunku keltis iš lovos, kad galėčiau lankyti mokyklą, ir jaučiausi nepajėgi tarnauti Bažnyčioje.

Pykau dėl to, kad Dievas leido, jog taip įvyktų. Svarsčiau, kodėl turėčiau tarnauti visa širdimi ir siela, jei tai tik atnešė išbandymų? Tačiau mane paguodė šie pavaduojančiojo Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidento Džefrio R. Holando žodžiai: „Sudužusius protus galima taip pat sutvarkyti kaip sulaužytus kaulus ar sudužusias širdis.“ Išgirdusi tuos žodžius apsiverkiau. Mano protas buvo sudužęs ir jį reikėjo tvarkyti.

Augau tikinčiuose namuose, ir mano tikėjimas Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi neišblėso nepaisant skausmo ir neužtikrintumo. Pamažu susitaikau su naujomis aplinkybėmis ir prisitaikau prie jų.

Dabar, praėjus aštuoneriems metams, mano negalavimai man jau nebetrukdo. Priimu juos kaip gyvenimo dalį. Jaučiuosi sveika. Galiu tarnauti ir gyventi visavertį gyvenimą, nors sveikatos iššūkiai galbūt tęsis visą gyvenimą. Sužinojau, kad kantrus ištvėrimas yra žemiškojo gyvenimo dalis (žr. Doktrinos ir Sandorų 121:7–8). Mokausi išgerti karčią taurę ir išlikti stipri.

Dabar dirbu dirbtinio intelekto bendrovės personalo skyriuje, o vakarais dalyvauju internetinėse Brigamo Jango universiteto „Pathway Worldwide“ pamokose. Nustojau klausinėti „Kodėl taip nutiko man?“ ir pradėjau klausinėti „Ko galiu išmokti? Kaip galiu pasinaudoti šiuo patyrimu?“.

Žvelgdama atgal matau, kad Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus visą laiką buvo su manimi. Žengdama pirmyn žinau, kuo galiu pasitikėti (žr. Patarlių 3:5–6; 2 Nefio 4:34).