Dieviško bendravimo būdai

Norint atpažinti, kada Dievas kalba, reikalingas tikėjimas ir pasitikėjimas. Tikėjimas visada yra įtvirtintas Jėzuje Kristuje. Taip pat turime pasikliauti Juo. Jis yra pasakęs:

„Taip, štai aš tau pasakysiu tavo prote ir tavo širdyje, Šventąja Dvasia, kuri nužengs ant tavęs ir kuri apsigyvens tavo širdyje.

Dabar, tai yra apreiškimo dvasia“ (Doktrinos ir Sandorų 8:2–3).

Tačiau apreiškimas ir dieviškas vadovavimas neateina vien laukiant dvasinio pasireiškimo. Turime veikti. Kaip žmona man patarė padaryti su mano konferencijos kalba, taip ir mums kartais reikia tiesiog pradėti.

Kai kartu su Izabele tarnavome misijos vadovais Prancūzijos Liono misijoje, man reikėjo nuspręsti, kur ir kada kiekvienas misionierius turi tarnauti. Supratau, kad Dvasia mane ves, jei tik melsiu pagalbos, o vėliau priimsiu tinkamiausią sprendimą. Patvirtinimas ateidavo tada, kai visi jau būdavo savo vietose.

Vykdydamas savo dabartinį pašaukimą, esu siunčiamas į kuolus visoje Bažnyčioje perorganizuoti kuolų prezidentūrų. Kai kartu su porininku vedame pokalbius su žmonėmis, mums kyla minčių, jausmų bei pajuntame raginimus. Tada drauge tariamės ir meldžiamės. Galiausiai ateina apreiškimas ir Viešpats mums patvirtina, ką Jis pašaukė tarnauti.

Tai procesas, kaip atpažinti, kai Dievas kalba, ir atrasti Jo valią. Turime parodyti, kad esame pasiryžę veikti su tikėjimu ir pasitikėdami.

Vienas svarbus būdas, kaip Dievas kalba savo vaikams, yra per pranašus. Tai, kad žemėje šiandien yra pranašas, nuostabi žinia! Jis gauna apreiškimą iš Dievo vesti Bažnyčią ir jai vadovauti (žr. Amoso 3:7). Mes taip pat galime gauti vadovavimą ir apsaugą sekdami jo mokymais. Tai ne visada lengva, tačiau Viešpats mums nurodė sekti pranašu „su visa kantrybe ir tikėjimu“ (Doktrinos ir Sandorų 21:5).

Pavyzdžiui, nuo tada, kai prieš 30 metų buvo paskelbtas pareiškimas „Šeima. Pareiškimas pasauliui“, jis tapo pranašiškas. Jame kalbama apie daugybę nuogąstavimų, kurių nežinojome, kad turėsime, bei patariama, ką nebūtinai žinojome, kad mums reikės, bet dabar to reikia. Pranašo vadovavimas ne visada gali būti tai, ką norime išgirsti. Tai gali nesiderinti su šiuolaikinėmis visuomenės vertybėmis. Kad ir kaip būtų, būsime palaiminti ir apsaugoti, jei seksime pranašu.

Užduokite klausimus ir ieškokite atsakymų

Ankstyvosiomis Sugrąžinimo dienomis Dievas dažnai atsakydavo į nuoširdžius pranašo Džozefo Smito ir kitų klausimus. Versdami Mormono Knygą Džozefas ir Oliveris Kauderis priėjo prie Gelbėtojo mokymų apie krikšto doktriną (žr. 3 Nefio 11:23–33). Jie panoro sužinoti daugiau ir nuėjo į giraitę pasimelsti. Netrukus pasirodė Jonas Krikštytojas ir sugrąžino įgaliojimą krikštyti panardinant nuodėmėms atleisti.

Kartą Džozefo žmona Ema išreiškė susirūpinimą dėl netvarkos, kurią per susirinkimus palikdavo pypkes rūkantys ir tabaką kramtantys vyrai. Džozefas kreipėsi į Viešpatį ir gavo apreiškimą – „Išminties žodį“ (Doktrinos ir Sandorų 89:1) – apie sveiką gyvenseną Dievo vaikų fizinės ir dvasinės gerovės labui.

Šie ir daugelis kitų atvejų primena mums, kad nieko blogo, jei kyla klausimų, jei tik ieškome atsakymų teisinga kryptimi. Jei klausime Viešpaties, gausime atsakymus. Kartais atsakymai ateis iš karto. Tačiau dažniausiai atsakymai ateis „eilut[ė] po eilutės, priesak[as] po priesako, čia truputį ir ten truputį“ [2 Nefio 28:30]. Mums gali tekti laukti atsakymų, kad tai padėtų mums mokytis ir augti, bet Dievas atsakys mums pagal savo valią, savo būdu ir metu.

Kai turime laukti, kol Dievas prabils, svarbu nenukrypti nuo to, ką žinome, ir to, ką patyrėme. Priešingu atveju galime tai prarasti. Neturėtume abejoti ankstesniais dvasiniais patyrimais vien dėl to, kad dabar mums nesiseka. Tomis akimirkomis turėtume prisiminti, kaip jautėmės, kai jautėmės arti Dievo.

Kartą Alma Zarahemlos žmonėms uždavė tokius savityros klausimus:

„Ar jūs dvasiškai užgimėte iš Dievo? Ar įgijote jo atvaizdą savo veiduose? Ar patyrėte šią galingą permainą savo širdyse? […]

Ir dabar štai, sakau jums, […] jei patyrėte širdies permainą ir jei jautėtės giedantys išperkančios meilės giesmę, norėčiau paklausti, ar galite taip jaustis dabar?“ (Almos 5:14, 26).

Turime nepamiršti dvasinių patyrimų ir jų neignoruoti. Turėtume reguliariai savęs klausti: „Ar galiu taip jaustis dabar?“ Tai sustiprina mus, kai atrodo, kad Dievas tyli. Taip pat galime geriau atpažinti, kai Jis mums kalba.

Bendravimas su Dangiškuoju Tėvu yra gyvas. Aktyviai ieškodami dieviško bendravimo galimybių ir kurdami jas atliekame savo darbą, kad jis nenutrūktų. Galime reguliariai ir karštai melsti Dievą ramybės, paguodos ir nukreipimo. Galime studijuoti Jo žodžius Raštuose ir jausti Dvasios įtaką. Taip pat galime sekti pranašišku vadovavimu.

Palaikydami ryšį su mylinčiu Tėvu danguje, galime būti įrankiais Jo rankose, kad padėtume Jam Jo nuostabiame darbe. Įsiklausydami į gaunamas įžvalgas ir raginimus, galime padėti kitiems pajusti, kad Dievas juos pažįsta, myli ir trokšta su jais kalbėtis.

Patikinimas, kad Dievas girdi ir kalba savo vaikams, yra didžiulis palaiminimas. Reguliarus dieviškas bendravimas su Juo parodo kryptį, kurios mums reikia mūsų gyvenimo kelionėje.