Patikrinkite vartus

Šono Satono autoriaus nuotrauka, fotografuota rančoje

Būdamas jaunas tarnystės misionierius, likus nedaug laiko iki misijos pabaigos, paklusau raginimui dvi dienas per savaitę tarnauti Jutoje esančioje poilsiautojams pritaikytoje rančoje, skirtoje kariškių, taip pat ir žuvusių, šeimoms. Neturėjau nė mažiausios patirties, susijusios su darbais rančoje, bet džiaugiausi.

Neilgai trukus manęs paprašė išvalyti arklių gardus. Mano geras draugas ir porininkas, su kuriuo vakarais vaikščiodavau mokydamas, vyresnysis Salternas, turėjo parodyti man, ką daryti.

Tą dieną kartu su vyresniuoju Salternu įėjau į paskutinį gardą, kurį reikėjo išvalyti. Mintyse pajutau švelnų raginimą paprašyti uždaryti gardo vartus. Nuvijau šią mintį ir ėmiausi valyti.

Garde esantis žirgas Šrekas buvo vienas didžiausių rančos arklių. Mums valant, jis pradėjo muistytis. Staiga Šrekas išbėgo iš gardo pro atvirus vartus ir pralėkė pro kitus arklius lauke, aptvaruose.

Laimei, viena iš patyrusių rančos darbuotojų griebė kibirą avižų ir greitai parviliojo arklį atgal. Grąžinusi Šreką į gardą, ji pažvelgė į mane ir linksmai paklausė: „Ko išmokome?“

Akivaizdi pamoka – visada uždaryti vartus. Prisiminiau tą patį rytą perskaitytą Raštų eilutę, kuri mokė mane pasiduoti „Šventosios Dvasios vilionėms“ (Mozijo 3:19).

Kai su vyresniuoju Salternu įėjome į Šreko gardą, aš nepaisiau Šventosios Dvasios raginimo uždaryti vartus. Buvau apribojęs Dvasią patarinėti man tik dėl to, ką maniau esant dvasiniais dalykais, susijusiais su Raštais ar įsakymais. Šis patyrimas mane privertė nusižeminti. Supratau, kad Dvasia žino daugiau, nei man atrodė – net kalbant apie darbus rančoje!

Prezidentas Tomas S. Monsonas (1927–2018) mokė: „Atminkite, kad šitas darbas nėra vien tik jūsų ar mano. […] Jei vykdome Viešpaties pavedimą, turime teisę į Jo pagalbą.“

Galbūt tą vakarą su vyresniuoju Salternu rančoje ir nemokiau evangelijos, bet turėjau teisę gauti dievišką pagalbą ir vadovavimą – net ir valydamas arklių gardus.