Tu pradžiuginai savo močiutę

Auginama kurčių tėvų labai aiškiai supratau, kad mano šeima yra kitokia. Kai buvau jauna, Bažnyčios susirinkimuose ar veiklose niekas negalėjo vertėjauti mano tėvams, todėl dažnai nesilankydavome.

Visada jaučiausi lyg būčiau pašalietė, norinti to, ką turi kiti mano apylinkės nariai: kartu besimeldžiančios ir studijuojančios šeimos.

Tačiau man baigiant vidurinę mokyklą tapome aktyvesni Bažnyčioje. Arizonos Mesos šventykloje mano tėvai ir du iš keturių mano brolių bei seserų buvome užantspauduoti drauge.

Po penkerių metų ruošiausi gauti endaumentą ir susituokti šventykloje. Vakare prieš mano užantspaudavimą brolis su žmona vyko į šventyklą, kad atliktų vikarinį darbą už mamos tėvus, kad kitą dieną jų vardai būtų paruošti užantspaudavimui drauge. Tuo metu mano mama buvo atsivertusioji beveik 20 metų ir ji nekantravo pradėti savo šeimos istorijos ir šventyklos darbą.

Kitą dieną mano broliui ir jo žmonai atstovaujant vikariškai mūsų seneliai buvo užantspauduoti vienas su kitu. Taip, tai buvo mano vestuvių diena, tačiau ji man buvo ypač reikšminga. Mano seneliai, kurių niekada nebuvau sutikusi, šia ypatinga diena dalijosi su manimi.

Po kelių dienų, su vyru išpakuodami vestuvines dovanas, radome vieną labai ypatingą mano močiutės pirmosios pusseserės dovaną. Ji buvo religinga moteris, artima mano močiutei. Ta dovana buvo mano močiutės nuotrauka jos pačios vestuvių dieną. Pridėtoje atvirutėje buvo parašyta: „Tavo senelė labai džiaugiasi tavimi ir žiūri į tave iš aukštybių.“

Ši pusseserė net neįsivaizdavo, kiek daug man reiškia jos žinutė. Ji taip pat nežinojo apie šventyklos darbą, kuris neseniai buvo atliktas už močiutę. Tą akimirką širdyje žinojau, kad senelė buvo patenkinta manimi ir džiaugiasi, kad mūsų šeima pradėjo svarbią šeimos istorijos ir šventyklos darbo kelionę.

Dabar mes buvome amžina šeima, einanti savo protėvių surinkimo keliu, vedama mano mamos laiminant mūsų šeimą kitoje uždangos pusėje.