Dievas suteikė man ramybę

Kai 2018 m. ruošėmės giedoti per Konsepsjono Čilės šventyklos pašventinimo sesiją, visi mano vadovaujamo jaunų suaugusiųjų choro nariai turėjo tą patį tikslą: atlikti muzikinį ir dvasinį darbą, reikalingą aukoti Dievui geriausią mūsų auką.

Kartu su choro nariais, kurie yra iš dviejų Čikino miesto kuolų, stengiausi būti kuo tyresnė. Norėjau savo gyvenime atspindėti Kristaus šviesą. Norėjau, kad auka, kurią Dievui atiduodame Jo šventuose namuose, būtų kuo tobulesnė. Žinojau, kad jei atliksime, ką privalome, Dangiškasis Tėvas mums padės ir giedosime taip, kaip Jis norėtų, kad giedotume.

Pašventinimo metu giedojome ne tik balsais, bet ir širdimis. Manau, jog kartu su mumis giedojo ir angelai. Choras skambėjo nuostabiai. Jautėme, kad Dievo malonė buvo su mumis ir Jis buvo patenkintas mūsų auka. Šį jausmą jaučiau dar kurį laiką.

Po šventyklos pašventinimo jaučiausi dvasiškai sustiprėjusi ir vienybėje su Dangiškuoju Tėvu. Jaučiau, jog mano ryšys su Juo yra stipresnis nei kada nors anksčiau. Tas ryšys buvo toks stiprus, kad jaučiau dvasinį nurodymą, ko prašyti meldžiantis (žr. 3 Nefio 19:24).

Šventyklos pašventinimo metu buvau nėščia penktą savaitę. Po kelių mėnesių patyriau persileidimą ir praradau savo kūdikį. Tai buvo tiesiog siaubinga. Kai sužinojau, kad galbūt neturėsiu daugiau vaikų, man pasidarė be galo liūdna.

Bet šį sunkų išgyvenimą patyriau tada, kai dvasiškai jaučiausi esanti stipriausia. Supratau, kad šiai akimirkai buvau paruošta per auką, kurią atnašavome šventykloje. Dvasinė stiprybė padėjo man įveikti šį išbandymą, nes Dangiškasis Tėvas buvo su manimi ir suteikė man ramybę.

Netrukus Dievas mudu su vyru palaimino stebuklu. Labai apsidžiaugėme, kai mūsų sūnus Arturo sulaukė mažosios sesutės Danielos.

Nebūčiau galėjusi ištverti tokios patirties, jei ne tas artimas ryšys su Dangiškuoju Tėvu. Žinojau, kad viskas bus gerai ir pagal Jo valią. Prisimenant šiuos dalykus mano širdis vis dar prisipildo džiaugsmo ir dėkingumo.