Viešpats parvedė mane namo

Iliustravo Deividas Melanas

Rengdamas daktaro disertaciją ir dėstydamas muziką Jungtinėse Valstijose, stengiausi gyventi pagal evangeliją ir jausti Dievo įtaką savo gyvenime. Buvau toli nuo namų ir kartais jausdavausi vienišas, bet jaučiau Jo meilę ir balsą, vadovaujantį mano sprendimams.

Vieną dieną pajutau, kad turėčiau grįžti į gimtąją Boliviją. Sprendimas grįžti nebuvo lengvas. Viskas sekėsi gerai. Tačiau pasimeldęs stipriai pajutau, kad turėčiau grįžti, nes manęs laukia kai kas svarbaus.

Man grįžus, viename geriausių Bolivijos universitetų atsirado muzikos bakalauro studijų programa, kur įsidarbinau dėstytoju.

Vietinėje apylinkėje netrukus sutikau merginą, kurios niekada anksčiau nebuvau matęs. Jos tėvai atsivertė į Bažnyčią, kai prieš kelerius metus ruošiausi išvykti į Jungtines Valstijas. Pradėjome susitikinėti ir susituokėme, ir tai buvo didelė palaima mano gyvenime.

Prieš dvejus metus mano senelei buvo diagnozuotas vėžys. Buvome labai artimi. Kai buvau mažas, ji man sakydavo: „Tu visada būsi su manimi ir žinau, kad pasirūpinsi manimi.“

Kadangi grįžau namo, buvau šalia, kai jai manęs reikėjo, ir paskutiniaisiais mėnesiais kasdien leisdavau su ja laiką. Prieš mirtį ji neprisijungė prie Bažnyčios, bet jai labai patiko žurnalas Liahona, Mormono Knyga ir visuotinė konferencija. „Aš visu tuo tikiu“, – sakė ji.

Vėliau buvau palaimintas galimybe su tėvais apsilankyti Bolivijos Kočabambos šventykloje, kur mano senelė buvo užantspauduota su savo vyru, mirusiu jaunystėje. Ji niekada daugiau neištekėjo. Pajutau, kad jie buvo šventykloje kartu su mumis, laimingi ir vėl kartu. Buvo nuostabu užantspaudavimo kambaryje matyti jiems atstovaujančius savo tėvus.

Nežinome, kaip viskas susiklostys mūsų gyvenime, bet Viešpats žino, kur turėtume būti. Jis taip pat žino, kaip mus palaiminti, ir Jis skatins mus veikti Jo vietoje, kad laimintume kitus. Žinau, kad jei pasikliausime Jo išmintimi ir vadovavimu, Jis mūsų gyvenimą galės padaryti geresnį, nei mes padarytume patys.