„Pamokos, išmoktos kviečiant Kristų kurti mano istoriją“, Liahona, 2025 m. rugsėjis.
Sandoros moterys
Pamokos, išmoktos kviečiant Kristų kurti mano istoriją
Mes visi turime skirtingas patirtis, bet jei leisime Dievui nugalėti savo gyvenime, mes įgyvendinsime Jo sumanymą taip, kaip niekada negalėjome įsivaizduoti.
Fragmentas iš Protector by Day and by Night [liet. Gynėjas dieną ir naktį], aut. Keitlin Konoli, kopijuoti draudžiama
2016 metais, po beveik trijų dešimtmečių santuokos, gimdant, auginant ir mylint savo tris sūnus, nuolat dirbant teisininke, tarnaujant Bažnyčios pašaukimuose ir rūpinantis savo artimųjų poreikiais, mudu su vyru Dagu buvome pašaukti trejus metus tarnauti misijos vadovais Arekipoje, Peru. Išvykome iškart po pirmojo anūko gimimo.
2019-aisiais grįžome namo jau pas dar dvi anūkes. Du mūsų vyriausieji sūnūs buvo vedę, o jauniausias buvo įsimylėjęs ir netrukus turėjo vesti ir jis. Grįžau prie teisės praktikos, tačiau labiausiai patiko būti mama ir močiute.
Ir tada buvau pašaukta tarnauti visuotine Pradinukų organizacijos prezidente. Užsibrėžiau sau, jog leisiu laiką su šeima, dar dešimtmetį dirbsiu teisininke, kad užsitikrinčiau finansinę gerovę, ir tarnausiu savo apylinkėje ar šventykloje.
Kas būtų, jei būčiau taip ir likusi tokiame patogiame gyvenime?
Man būtų patikę leisti laiką su anūkais ir jaustis finansiškai saugiai. Ir būčiau ilgėjusis sielos augimo, vidinių paieškų ir tikėjimą stiprinančios patirties. Į kalną? Taip. Verta? O, taip!
Liudiju, jog „kadangi [Gelbėtojas] tobulai žino mūsų potencialą, Jis nuves mus ten, kur net neįsivaizdavome galį patekti“. Esu tikra, kad Jis nuves jus ten, kur net neįsivaizdavote, ir jūsų tarnystė sustiprins jūsų sielą. Tegul Dievas veda jus eiti šalia to, kuriam jūsų reikia.
Galbūt atrasite savo pašaukimą mokyti skaityti suaugusius žmones. O gal tarnauti imigrantams. Galbūt vadovausite bendruomenės grupei, kuri prižiūrės ir saugos parkus, kad šeimos juose jaustųsi saugios. Kai leisime Dievui nugalėti, Jis nuves mus ten, kur Jam reikia, į vietas, kurių niekada neįsivaizdavome.
Prezidentas Nelsonas mokė, kad mes „įgyjame daugiau tikėjimo padarydami kai ką tokio, kas reikalauja daugiau tikėjimo“.
Žinau, kad tai tiesa. Mano tikėjimas Jėzumi Kristumi sustiprėjo, nes leidau Dievui nugalėti mano gyvenime, leidau Jam kurti mano istoriją.
Kaip tad leisi Jam nugalėti?
Kaip tai atrodo jaunam žmogui, kuris siekia išsilavinimo ir nori susituokti ir turėti šeimą? Prezidentas Dalinas H. Ouksas, pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, sakė, kad neturime rinktis tarp šeimos ir išsilavinimo bei karjeros. Jis sakė: „Mes turime pasirinkti laiką, ir mes siekiame Viešpaties įkvėpimo bei Jo tarnų mokymo, kaip tai padaryti.“
Norėčiau švelniai pakalbėti šia tema su tais, kurie vis dar yra vieniši, tačiau turi nuoširdų ir tvirtą troškimą susituokti ir turėti vaikų. Dėl ištuokos ar sutuoktinio mirties, nemaža dalis augina vaikus vieni. Pažįstu daugybę porų, kurios yra susituokusios, trokšta vaikų ir kenčia nuo nevaisingumo ar patiria persileidimus. Žinau, kad jūs kenčiate. Norite, kad laikas pasikeistų. Jūs troškote ne to. Mano širdis kraujuoja dėl jūsų.
Kiekvieno žmogaus istorija skirtinga
Įgijau išsilavinimą – bakalauro ir teisės diplomus. Ištekėjau įpusėjus teisės studijoms. Pirmojo sūnaus susilaukiau praėjus metams po to, kai išlaikiau advokatūros egzaminą. Susilaukiau vaikų ir mudu su vyru, kiekvienas dirbdami savo darbą, mylėjome juos ir rūpinomės. Tai buvo užimtas laikas, kartais pilnas įtampos; buvo streso ir nuovargio. Aš palaikiau jį, o jis palaikė mane. Šeima buvo ir tebėra mūsų svarbiausias prioritetas. Šiame laike ir šiuose pasirinkimuose mudu su vyru ieškojome įkvėpimo. Tai buvo tai, kas mums labai imponavo. Stengėmės leisti Dievui nugalėti.
Žvelgiant iš finansinės ir profesinės perspektyvos, būtų buvę protinga vaikus gimdyti vėliau, jau po to, kai būsiu padariusi karjerą. Tačiau leisdami Viešpačiui kurti mūsų istorijas, kartais padarome tai, ko pasaulis negali suvokti. Buvau nėščia, gimdžiau, auginau vaikus, vežiau juos į mokyklą ir beisbolą, turėjau pareigų bažnyčioje, stengiausi būti gera sutuoktinė ir advokatė. Tai buvo džiaugsmingas laikas, kurio nekeisčiau. Jautėmės užtikrintai savo kelyje, nes leidome Dievui nugalėti.
Prašau, nesupraskite neteisingai. Nesiūlau visiems sekti mano pėdomis. Mūsų istorijos nėra tokios pačios. Pasakoju savo, nes tai išgyvenau. Tačiau mus sieja vienas bendras motyvas – leisti Dievui nugalėti.
Būti mama man yra svarbiausia. Tai didžiausias mano džiaugsmas. Dievas palaimino mūsų pirmuosius tėvą ir motiną ir įsakė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pradžios 1:28). Pirmas Adomui ir Ievai duotas įsakymas „buvo susijęs su jų galimybe būti tėvais“.
Aš pirmiausia gręžiuosi į motinystę. Tai nesiderino su mano uoliu išsilavinimo siekimu. Mums įsakyta siekti mokytumo, dalis kurio ateina mums siekiant išsilavinimo. Jis taip pat ateina iš tėvystės ir motinystės, kai mokomės tapti panašūs į Dievą, ugdydami savyje meilę, užuojautą ir kantrybę.
Leisti Dievui nugalėti apima ir kvietimą Jį įtraukti į mūsų pasirinkimų laiką.
Esu amžinai dėkinga, kad gavau įkvėpimo iš Viešpaties ir pranašų nurodymų padėti mudviem su vyru, kai nusprendėme pasikviesti vaikus į savo šeimą. Esu labai dėkinga, kad paklusau raginimams ir neleidau pasaulietinei įtakai, patogumui, garbei ar pinigams sutrukdyti apsispręsti išnaudoti savo dieviškąjį potencialą gimdant ir auginant vaikus.
Moterys su vaikais ir be jų, aut. Keitlin Konoli, kopijuoti draudžiama
Mūsų sukūrimo matas
Jei vyrai ir moterys nustoja turėti vaikų ir juos auginti – ši žemiška patirtis baigiasi. Todėl labai svarbu, kad neapleistume ir neignoruotume šventos tėvystės atsakomybės.
Socialinių mokslų duomenų gausa rodo lemiamą, neigiamą poveikį tautoms ir civilizacijoms, kurios nustoja turėti vaikų. Daugelyje pasaulio vietovių vienos moters pagimdytų kūdikių vidurkis yra mažesnis nei du. Tai reiškia, kad mes neužpildome savo vietos.
Kaip Bažnyčios vadovai, esame susirūpinę dėl naujausių santuokų ir gimdymo tendencijų. Per pastaruosius 30 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose niekada nevedusių ar netekėjusių žmonių skaičius nuo aštuonių procentų pakilo iki devynių. Šie skaičiai „atspindi pasaulinę problemą“. Kai žmonės nesituokia, gimsta mažiau vaikų.
Jungtinės Valstijos neseniai peržengė „slenkstį, kai iš 18–55 metų amžiaus suaugusiųjų dabar yra daugiau vienišų suaugusiųjų, neturinčių vaikų, nei susituokusių suaugusiųjų su vaikais“.
Vaikai yra gyvybiškai svarbūs civilizacijos palaikymui. Jie gyvybiškai svarbūs šlovingam laimės planui. Dievo įsakymas mums daugintis ir pripildyti žemę „tebegalioja“.
Fragmentas iš Mes su jais ir jie su mumis, aut. Keitlin Konoli, kopijuoti draudžiama
Leiskite Viešpačiui rašyti jūsų istoriją
Žinau, kad daugelis nuoširdžiai trokšta tuoktis ir auginti vaikus. Tačiau daugelis yra vieniši arba kenčia nuo nevaisingumo. Mano brangiausia draugė, kuri niekada nebuvo ištekėjusi ir nesusilaukė savo vaikų, mylėjo ir rūpinosi manaisiais. Žinoma, tai negali pakeisti savo vaikų. Tačiau tai įrodymas, kad jos orientacija išlieka į motinystę.
Mano sūnus su žmona kovojo su pakartotinių persileidimų išbandymu. Jų troškimas teisus. Jie stengiasi leisti Dievui nugalėti jų gyvenime. Atminkite, kai tikėdami prašome leisti Jėzui Kristui būti mūsų istorijos kūrėju ir išbaigėju, turime būti pasirengę priimti visus nemalonumus ir viltis to, kas, nors ir skausminga, galiausiai bus didingiau ir celestiališkiau, nei galime įsivaizduoti.
Tarp mano brangių draugų yra bevaikė pora, kuri susituokė vyresniame amžiuje ir kentė nuo nevaisingumo. Tikėdami jie klausė, ar turėtų įsivaikinti. Ši pora pajuto įkvėpimą įsivaikinti ne kūdikį, bet keturias sesutes nuo 5 iki 17 metų. Absoliučiai, be abejonės, tai nebuvo jų pirminis sumanymas. Ir kokią nuostabią istoriją Jis parašė kartu su jais.
Kad ir kokios būtų mūsų asmeninės aplinkybės, visi esame Dievo šeimos dalis, žemiškosios šeimos nariai, besiruošiantys būti amžinaisiais tėvais. Turėti palikuonių yra tarp tų išaukštinimo palaiminimų, kuriuos gauname per Gelbėtoją Jėzų Kristų. Taigi, nesvarbu, ar esame užantspauduoti ir turime vaikų šiame ar kitame gyvenime, mūsų tikslas yra išaukštinimas, kurį galime gauti, jeigu sudarome sandoras ir jų laikomės. Kai užmezgame sandoros ryšį su Dievu, vertikaliai prisirišame prie Jo ir niekada nesame vieni. Esame laiminami papildoma meile ir gailestingumu.
Kaip sandoros žmonės, mes planuojame ir ruošiamės santuokai, susilaukti ir auginti vaikus. Koks tai palaimingas ir šventas pašaukimas! Mes mylime, einame, tarnaujame ir būname tėvais, kad parodytume savo meilę Dievui ir Jo vaikams, nes norime, kad Jis nugalėtų mūsų gyvenime.
Tai šlovingas laikas būti aktyviam ir sudaryti sandoras Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Mūsų vaidmens, tikslo ir atsakomybės laimės plane supratimas kilnina, nuramina ir teikia džiaugsmo. Žinojimas, kad turime šiuolaikinį pranašą, kuris mus ruošia tam, kas mūsų laukia ateityje, nežinomybės apsuptyje man teikia ramybės ir netgi optimizmo. Mano sandoriniai santykiai su Dievu suteikia man pasitikėjimo. Mano sandorinis užtikrintumas yra Jėzuje Kristuje.
Liudiju, kad Jis gyvas, kad Jo meilė mums pasireiškia Jo pasiryžimu už kiekvieną iš mūsų paaukoti savo gyvybę ir suteikti Apmokėjimą.