„Palaiminti kunigystės įgaliojimu ir galia“, Liahona, 2025 m. rugsėjis.
Palaiminti kunigystės įgaliojimu ir galia
Bažnyčios nariai naudoja Dievo galią, kad Bažnyčioje, namuose ir visame pasaulyje tarnautų aplinkiniams ir laimintų juos.
Mes liudijame pasauliui, kad Dievo kunigystė yra būtina atliekant Jo išgelbėjimo ir išaukštinimo darbą, kad Jis tam tikslui į žemę sugrąžino kunigystę ir kad ją vykdo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia.
Kunigystės įgaliojimo ir galios būtinumas
Jėzus Kristus yra Bažnyčios galva. Bažnyčia yra tas Jo sukurtas įrankis, atliekantis svarbų žmonijos išpirkimo darbą šiame paskutiniame evangelijos laikotarpyje, lygiai taip pat, kaip tuo evangelijos laikotarpiu, kai Jis gyveno žemėje. Per Bažnyčią:
-
Jis gali skelbti savo evangeliją visame pasaulyje.
-
Jis gali pasiūlyti krikštą ir visas kitas sandoras – netgi sandoros kelią į celestialinę karalystę.
-
Jis gali sujungti šeimas amžinybei.
-
Jis gali suteikti išgelbėjimo dovanas net tiems, kurie mirė be jų.
-
Jis gali padėti rūpindamasis fiziniais Dievo vaikų poreikiais dabartyje.
Bažnyčiai reikia nuolatinio Dievo vadovavimo, įgaliojimo ir galios, kad pasiektų šiuos didingus tikslus ir pasiruoštų Gelbėtojo sugrįžimui. Bažnyčia yra „tikr[a] ir gyv[a] bažnyči[a]“ (Doktrinos ir Sandorų 1:30), nes Kristus apdovanoja ją savo vadovavimu ir galia per kunigystę, „šventąj[ą] kunigyst[ę] pagal Dievo Sūnaus tvarką“ (Doktrinos ir Sandorų 107:3).
Tačiau be šios šventos kunigystės Bažnyčia iš esmės būtų pasaulietinė organizacija, daranti gera pasaulyje, bet bejėgė pasiekti galutinį tikslą – paruošti Dievo sūnus ir dukteris amžinojo gyvenimo džiaugsmui Jo akivaizdoje. Su šia kunigyste ir vadovavimo kunigystės darbui raktais Bažnyčioje yra ir įgaliojimas, ir tvarka.
„Bažnyčioje visa kunigystės valdžia naudojama vadovaujant turintiems kunigystės raktus.
Verti Bažnyčios nariai gauna kunigystės įgaliojimą, kai jiems suteikiama kunigystė ir jie įšventinami į kunigystės pareigybę. Visi Bažnyčios nariai gali naudoti jiems perduotą įgaliojimą, kai yra paskirti padėti atlikti Dievo darbą.“
Per kunigystės raktus Viešpaties prioritetai visada nugalės. Niekas negali palaikyti asmeninių interesų, kurie nesuderinami su Jo vadovavimu. Niekas negali sėkmingai piktnaudžiauti kunigavimu, siekdamas asmeninės naudos ir gausių pasekėjų gretų.
Kunigystė taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį Bažnyčios narių namuose. Prezidentas Dalinas H. Ouksas, pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, mokė: „Principas, kad kunigystės įgaliojimas gali būti naudojamas tik vadovaujant asmeniui, turinčiam tos funkcijos raktus, yra pagrindas Bažnyčioje, tačiau netaikomas šeimoje.“ Tėvai be kunigystės raktus turinčio žmogaus vadovavimo ar įgaliojimo pirmininkauja ir naudoja kunigystę savo šeimoje: tariasi, buria šeimos susirinkimus, teikia kunigystės ar gydymo palaiminimus šeimos nariams ar kitiems žmonėms ir pan.
„Toks pat principas taikomas, kai tėvo nėra ir šeimai vadovauja motina. Ji pirmininkauja savo namuose ir prisideda prie kunigystės galios ir palaiminimų atnešimo į šeimą per savo endaumentą ir užantspaudavimą šventykloje.“
Kunigystės sugrąžinimas mūsų dienomis
1829 m. gegužės 15 d.
Kunigystės įgaliojimo sugrąžinimas šiame paskutiniame evangelijos laikotarpyje vyko tvarkingai, žingsnis po žingsnio. Kai 1829 m. buvo verčiamas pamatinis mūsų evangelijos laikotarpio Raštų šaltinis, Mormono Knyga, Viešpats pradėjo statyti savo kunigystės struktūrą. Atsakydamas į Džozefo Smito ir Oliverio Kauderio pamaldų klausimą dėl krikšto, apsireiškė prikeltas Jonas Krikštytojas ir suteikė jiems Aarono kunigystę, kuri turi „angelų tarnavimo ir atgailos evangelijos, ir krikšto panardinant nuodėmėms atleisti raktus“ (Doktrinos ir Sandorų 13:1). Turėdami šį įgaliojimą, Džozefas ir Oliveris pakrikštijo vienas kitą, o vėliau ir kitus, kai buvo oficialiai suorganizuota Bažnyčia.
Tuoj po 1829 m. gegužės 15 d.
Netrukus po Jono Krikštytojo apsireiškė senovės apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas bei suteikė aukštesniąją, arba Melchizedeko, kunigystę, įskaitant „karalystės raktus ir Evangelijos laikotarpį […] laikų pilnatvei“ (Doktrinos ir Sandorų 27:13; taip pat žr. 128:20).
1836 m. balandžio 3 d.
Kitas reikalingas kunigystės įgaliojimas buvo suteiktas tada, kai Kertlando šventykloje Džozefui ir Oliveriui apsireiškė trys senovės pranašai – Mozė, Elijas ir Elija – ir įteikė jiems Izraelio surinkimo ir Viešpaties šventyklų darbo raktus (žr. Doktrinos ir Sandorų 110:11–16).
1829 m. vasara – 1835 m. balandis
Apreiškimuose, kurie dabar kanonizuoti Doktrinoje ir Sandorose, pranašui Džozefui Smitui buvo nurodyta dėl vyrų įšventinimo į aukštesniosios (Melchizedeko) ir paruošiamosios (Aarono) kunigystės pareigybes, kunigijos pareigūnų, tokių kaip vyskupai, paskyrimo ir kunigijos kvorumų bei tarybų organizavimo.
1835–1973
Bažnyčioje kunigijos organizacija ir funkcijos toliau vadovaujasi pranašiškais nurodymais. Pavyzdžiui, Septyniasdešimties kvorumas buvo įkurtas Kertlando laikais, kad padėtų Dvylikos Kvorumui. Po didžiojo išėjimo į Vakarus ir Bažnyčios narių išsisklaidymo po plačias geografines sritis, šie kvorumai buvo paskirti veikti Bažnyčios kuoluose.
1973 – dabar
Vadovaujant prezidentams Spenseriui V. Kimbolui (1895–1985), Ezrai Taftui Bensonui (1899–1994) ir Gordonui B. Hinkliui (1910–2008), Septyniasdešimtis ir jų kvorumai pradėjo tiesiogiai veikti vadovaujami Dvylikos Kvorumo visuotiniu Bažnyčios lygiu ir Bažnyčios kraštuose. Po to kuoluose buvo panaikinti kvorumai. Šiandien dvylika visuotinių įgaliotinių kvorumų ir Septyniasdešimčių narių kraštuose padeda apaštalams „statydam[i] bažnyčią ir tvarkydam[i] visus jos reikalus visose tautose“ (Doktrinos ir Sandorų 107:34). Bažnyčiai plečiantis gali būti sukurti papildomi Septyniasdešimčių kvorumai.
Vyresnysis Kristofersonas sveikinasi su broliais Samsonu ir Danieliumi Amaka Gambijoje, Vakarų Afrikoje, 2022 m. vasarį.
Kunigystė. Galia laiminti
Trumpai tariant, Jėzaus Kristaus sugrąžintos kunigystės įgaliojimo ir galios paskirtis yra laiminti. Ji leidžia Bažnyčios nariams naudoti Dievo galią tarnaujant ir laiminant kitus Bažnyčioje, namuose ir visame pasaulyje. Nariai prisijungia prie Gelbėtojo, kad vykdytų Jo išgelbėjimo ir išaukštinimo darbą, kad panaudotų dieviškas dovanas ir galią, smarkiai viršijančias jų pačių galimybes, kad padėtų Dievo karalystei augti ir pripildyti žemę (žr. Doktrinos ir Sandorų 65:2, 5–6).
Viešpats paaiškino, kad „ši aukštesnioji [Melchizedeko] kunigystė vykdo evangeliją ir turi karalystės slėpinių raktą, būtent Dievo pažinimo raktą.
Todėl jos apeigose apsireiškia dieviškumo galia.
Ir be jos apeigų bei kunigystės įgaliojimo dieviškumo galia neapsireiškia žmonėms kūne“ (Doktrinos ir Sandorų 84:19–21).
Apeigos, žinoma, tai kunigystės atliekamos ceremonijos, arba sakramentai, per kuriuos sudarome sandoras su Dievu, pradedant nuo krikšto ir tęsiant per Viešpaties namuose sudarytas sandoras. Būtent laikydamiesi šių sandorų per Kristaus apmokančią malonę mes iš prigimtinių vyrų ir moterų paverčiami šventaisiais (žr. Mozijo 3:19) ir tampame išteisinti ir pašventinti – be kaltės ir dėmės – priešais Dievą (žr. Doktrinos ir Sandorų 20:29–31; 3 Nefio 27:16–20).
Ši citata iš Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo pareiškimo „Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvės Sugrąžinimas. Dušimtmetinis pareiškimas pasauliui“ išreiškia tinkamą apibendrinimą:
„Mes pareiškiame, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, suorganizuota 1830 m. balandžio 6 d., yra atkurta Kristaus Bažnyčia, aprašyta Naujajame Testamente. Šios Bažnyčios inkaras yra jos kertinio akmens, Jėzaus Kristaus, tobulas gyvenimas, Jo beribis Apmokėjimas ir Prisikėlimas tiesiogine prasme. Jėzus Kristus dar kartą pašaukė apaštalus ir suteikė jiems kunigystės įgaliojimą. Jis kviečia mus visus ateiti pas Jį ir į Jo Bažnyčią, priimti Šventąją Dvasią, išgelbėjimo apeigas ir įgyti nesibaigiantį džiaugsmą.“