Jie patys nusprendžia
Jei naudojome tikėjimą į Jėzų Kristų, sudarėme sandoras su Dievu ir jų laikėmės, ir atgailavome dėl savo nuodėmių, tas teismas bus maloningas.
Mormono Knyga baigiama įkvepiančiais Moronio kvietimais: „ateiki[m]e pas Kristų“, „tobulėki[m]e jame“, „atsisakyki[m]e visokios bedievystės“ ir „mylė[kime] Dievą visa savo galia, protu ir stiprybe“. Įdomu tai, kad paskutinis jo mokymo sakinys numato tiek prikėlimą, tiek Paskutinį teismą.
Jis sakė: „Netrukus aš eisiu ilsėtis Dievo rojuje, kol mano dvasia ir kūnas vėl susijungs ir aš būsiu oru pergalingai atvestas susitikti su jumis prieš maloningąją didžiojo Jehovos, Amžinojo tiek gyvųjų, tiek ir mirusiųjų Teisėjo pertvarą.“
Mane suintrigavo Moronio pavartotas žodis „maloningąją“, nusakantis Paskutinį teismą. Kiti Mormono Knygos pranašai taip pat Teismą apibūdino kaip „šlovingą dieną“, kurios turėtume laukti „žvelg[dami] ateitin tikėjimo akimi“. Tačiau dažnai, kai mąstome apie Teismo dieną, mintyse iškyla kitokie pranašų žodžiai, tokie kaip „gėda ir bais[i] kalt[ė]“, „bais[us] siaub[as] ir baimė“ bei „begalin[ė] nelaim[ė]“.
Manau, kad ši akivaizdžiai skirtinga kalba rodo, kad Kristaus doktrina leido Moroniui ir kitiems pranašams tos didžios dienos laukti nekantriai ir viltingai, o ne jaučiant baimę, apie kurią jie įspėjo dvasiškai nepasiruošusius žmones. Ką Moronis suprato, ko man su jumis reikia išmokti?
Meldžiu Šventosios Dvasios pagalbos mums gvildenant Dangiškojo Tėvo laimės planą ir gailestingumą, apmokantį Gelbėtojo vaidmenį Tėvo plane ir tai, kaip „teismo dieną […] bū[sime] atsaking[i] už savo pa[čių] nuodėmes“.
Tėvo sukurtas laimės planas
Svarbiausi Tėvo laimės plano tikslai yra suteikti savo dvasiniams vaikams galimybes gauti fizinį kūną, per žemiškojo gyvenimo patyrimus mokytis pažinti, „kas gera ir kas pikta“, dvasiškai augti ir amžinai tobulėti.
Tai, kas Doktrinos ir Sandorų knygoje vadinama „moraline valios laisve“, yra svarbiausia Dievo plano įgyvendinti savo sūnų ir dukterų nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą dalis. Šis esminis principas Raštuose taip pat apibūdinamas kaip valios laisvė ir laisvė rinktis ir veikti.
Terminas „moralinė valios laisvė“ yra pamokantis. Žodžio „moralinis“ sinonimai yra „geras“, „sąžiningas“ ir „doras“. Žodžių „valios laisvė“ sinonimai galėtų būti „veikimas“, „veikla“ ir „darbas“. Taigi „moralinę valios laivę“ galima suprasti kaip galimybę ir privilegiją žmonėms patiems rinktis ir daryti tai, kas gera, sąžininga, dora ir garbinga.
Dievo kūriniai apima ir „tai, kas veikia,“ ir „tai, kas veikiama“. Moralinė valios laisvė yra Dievo sumanyta savarankiško veikimo galia, įgalinanti mus, Dievo vaikus, tapti veikėjais, užuot buvus tik veikiamais objektais.
Žemė buvo sukurta kaip vieta, kur Dangiškojo Tėvo vaikai galėtų būti išmėginti, kad pasimatytų, ar jie „darys viską, ką Viešpats, jų Dievas, jiems įsakys“. Pagrindinis sukūrimo ir mūsų žemiškosios egzistencijos tikslas yra suteikti mums galimybę veikti ir tapti tuo, kuo Viešpats kviečia mus tapti.
Viešpats nurodė Henochui:
„Pažvelk į šiuos savo brolius; jie yra mano rankų dirbinys, ir tą dieną, kai juos sukūriau, aš daviau jiems pažinimą; ir Edeno sode aš daviau žmogui valios laisvę;
ir tavo broliams pasakiau ir taip pat daviau įsakymą, kad jie turi mylėti vienas kitą ir kad pasirinktų mane, savo Tėvą.“
Pagrindiniai valios laisvės naudojimo tikslai yra mylėti vienam kitą ir pasirinkti Dievą. Ir šie du tikslai tiksliai dera su pirmuoju ir antruoju didžiaisiais įsakymais mylėti Dievą visa širdimi, siela ir protu ir mylėti artimą kaip save patį.
Atkreipkite dėmesį, kad mums įsakyta – ne patarta ar pan., bet įsakyta – naudoti valios laisvę tam, kad mylėtume vieni kitus ir pasirinktume Dievą. Leiskite man daryti prielaidą, kad Raštuose tikslinamasis žodis „moralinė“ yra ne tik būdvardis, bet turbūt ir dieviškas nurodymas, kaip turėtume naudoti valios laisvę.
Ne veltui gerai žinoma giesmė vadinasi „Visada teisingai elgtis rinkis“. Moralinė valios laisvė mums dovanota ne tam, kad darytume ką tik norime ir kada tik norime. Veikiau, pagal Tėvo planą, moralinė valios laisvė mums duota tam, kad ieškotume amžinosios tiesos ir veiktume vadovaudamiesi ja. Kai „veik[iame] savo nuožiūra“, turėtume „būti uoliai užsiėmę daryti gera ir daug ką daryti savo laisva valia, ir įgyvendinti daug teisumo“.
Amžinoji moralinės valios laisvės svarba yra pabrėžiama Raštų pasakojime apie ikižemiškąją tarybą. Liuciferis sukilo prieš Tėvo planą savo vaikams ir siekė sunaikinti savarankiško veikimo galią. Svarbu tai, kad velnio prieštaravimas buvo tiesiogiai nukreiptas į moralinės valios laisvės principą.
Dievas paaiškino: „Todėl, kadangi […] Šėtonas sukilo prieš mane ir siekė sunaikinti žmogaus valios laisvę, […] aš padariau, kad jis būtų numestas žemyn.“
Savanaudiškas priešininko planas buvo iš Dievo vaikų atimti galią tapti savarankiškais veikėjais, galinčiais veikti teisiai. Jis ketino Dangiškojo Tėvo vaikus paversti objektais, kurie gali būti tik veikiami.
Darymas ir tapimas
Prezidentas Dalinas H. Ouksas pabrėžė, kad Jėzaus Kristaus evangelija kviečia mus tiek kažką sužinoti, tiek ir kažkuo tapti per teisų moralinės valios laisvės naudojimą. Jis sakė:
„Daugelyje Biblijos ir šiuolaikinių Raštų vietų kalbama apie Paskutinį teismą, kuriame visiems žmonėms bus atlyginta pagal jų darbus arba širdies troškimus. Tačiau kitose Raštų vietose plačiau apie tai kalbant nurodoma, kad būsime teisiami atsižvelgiant į būseną, kurią pasiekėme.
Pranašas Nefis Paskutinį teismą nusako pagal tai, kuo būsime tapę: „Ir jei jų darbai buvo nešvara, jie bus nešvarūs; o jei jie bus nešvarūs, tai jokiu būdu negalės gyventi Dievo karalystėje“ [1 Nefio 15:33; kursyvas pridėtas]. Moronis skelbia: „Tas, kuris [yra] nešvarus, pasiliks nešvarus; ir tas, kuris [yra] teisus, pasiliks teisus“ [Mormono 9:14; kursyvas pridėtas].“
Prezidentas Ouksas tęsė: „Iš tokių mokymų galime daryti išvadą, kad Paskutinis teismas nėra vien tik gerų ir blogų darbų, kuriuos būsime padarę, suminis įvertinimas. Per jį bus pripažintas galutinis mūsų veiksmų ir minčių rezultatas, t. y. kuo tapome.“
Gelbėtojo Apmokėjimas
Vien darbai ir troškimai mūsų neišgelbės ir negali išgelbėti. „Po to, kai mes padarėme viską, ką galime“, su Dievu susitaikome tik per gailestingumą ir malonę, kurie prieinami per beribę ir amžiną apmokančiąją Gelbėtojo auką.
Alma pareiškė: „Pradėkite tikėti Dievo Sūnų, kad jis ateis išpirkti savo žmonių ir kentės, ir mirs, kad apmokėtų jų nuodėmes; ir kad prisikels iš mirusiųjų, tuo įgyvendindamas prikėlimą, tad visi žmonės stos priešais jį, kad būtų teisiami paskutinę ir teismo dieną pagal savo darbus.“
„Mes tikime, kad per Kristaus apmokėjimą visa žmonija gali būti išgelbėta per paklusnumą evangelijos įstatymams ir apeigoms.“ Kokie dėkingi turėtume būti, kad mūsų nuodėmės ir nelabi darbai nebus liudijimas prieš mus, jei iš tiesų „užgim[sime] iš naujo“, naudosime tikėjimą Išpirkėju, nuoširdžiai ir „su tikru ketinimu“ atgailausime ir „ištver[sime] iki galo“.
Dievobaimingumas
Daugelis iš mūsų gali tikėtis, kad mūsų pasirodymas priešais Amžinojo Teisėjo teismo pertvarą bus panašus į procesą pasaulietiniame teisme. Pirmininkaus teisėjas. Bus pateikti įrodymai. Bus paskelbtas nuosprendis. Tikėtina, kad būsime neužtikrinti ir baiminsimės, kol sužinosime galutinį sprendimą. Bet, manau, toks apibūdinimas netikslus.
Raštuose minimas dievobaimingumas, arba „Viešpaties baimė“, skiriasi nuo mirtingajame gyvenime dažnai mūsų jaučiamų baimių, bet yra su jomis susijęs. Kitaip nei pasaulio baimė, kuri kelia nerimą ir paniką, dievobaimingumas į mūsų gyvenimą neša ramybę, patikinimą ir pasitikėjimą.
Teisi baimė reiškia, kad nuoširdžiai gerbiame Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo pagarbiai bijome, paklūstame Jo įsakymams ir laukiame Paskutinio Dievo teismo bei teisingumo. Dievobaimingumas kyla iš teisingo dieviškos Išpirkėjo prigimties ir misijos supratimo, noro pajungti savo valią Jo valiai ir žinojimo, kad kiekvienas vyras ir moteris už savo mirtingojo gyvenimo troškimus, mintis, žodžius ir poelgius turės atsakyti Teismo dieną.
Dievobaimingumas nėra priverstinis nuogąstavimas, kad teks stoti Dievo akivaizdon ir būti teisiamam. Veikiau tai perspektyva galiausiai pripažinti save ir visa, kas su mumis susiję, „kaip iš tikrųjų yra“ ir „kaip iš tikrųjų bus“.
Kiekvienas kada nors žemėje gyvenęs, dabar gyvenantis ir ateityje dar gyvensiantis žmogus bus atvestas „stoti priešais Dievo teismo pertvarą, kad būtų jo [teisiamas pagal savo] darbus, ar jie geri ar pikti“.
Jei mūsų troškimai buvo teisūs, o darbai geri – tai reiškia, kad naudojome tikėjimą į Jėzų Kristų, sudarėme sandoras su Dievu ir jų laikėmės, ir atgailavome dėl savo nuodėmių, – tada tas teismas bus maloningas. Kaip skelbė Enosas, kai „stos[ime] priešais [Išpirkėją]; tada išvysi[me] jo veidą su džiaugsmu“. Ir paskutiniąją dieną mums „bus atlyginta teisumu“.
Kita vertus, jei mūsų troškimai buvo pikti, o darbai nelabi, toji teismo pertvara kels baimę. Turėsime „tobulą pažinimą“, „aiškiai prisimin[sime]“ ir „gyvai pajus[ime] savo kaltę“. „Mes neišdrįsime pažvelgti į mūsų Dievą; ir mes būtume laimingesni, jei galėtume įsakyti uoloms ir kalnams griūti ant mūsų, kad paslėptų mus nuo jo akivaizdos.“ Ir paskutiniąją dieną gausime „savo blogio atlyginimą“.
Taigi galiausiai mes patys nuspręsime. Niekas mums nesakys, kur eiti. Viešpaties akivaizdoje pripažinsime tai, kuo mirtingame gyvenime pasirinkome tapti, ir patys žinosime, kur turėtume būti amžinybėje.
Pažadas ir liudijimas
Supratimas, kad Paskutinis teismas gali būti maloningas, nėra tik Moroniui skirta palaima.
Alma aprašė pažadėtas palaimas, prieinamas kiekvienam atsidavusiam Gelbėtojo mokiniui. Jis sakė:
„Žodis atstatymas reiškia sugrąžinti pikta už pikta, kūniška už kūniška, arba velniška už velniška, – gera už tai, kas gera; teisu už tai, kas teisu; teisinga už tai, kas teisinga; gailestinga už tai, kas gailestinga.
[…] Elkis teisingai, teisk teisiai ir nuolat daryk gera; ir jeigu darysite visa tai, gausite savo atlygį; taip, jums vėl bus atstatytas gailestingumas; bus vėl atstatytas teisingumas; bus vėl atstatyta teisybė; ir vėl bus atlyginta gėriu.“
Džiugiai liudiju, kad Jėzus Kristus yra mūsų gyvasis Gelbėtojas. Almos pažadas yra tikras ir galioja jums ir man – šiandien, rytoj ir visą amžinybę. Tai liudiju šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.