Žvelk į Dievą ir gyvenk

Praėjusį birželį Lesoto šalyje, pietų Afrikoje, įvyko siaubinga avarija. Mažas autobusas, vežęs 20 merginų iš Bažnyčios Maputsoe skyriaus ir septynis jų vadovus, vyko į sostinę Maseru, į jų apygardos merginų susirinkimą. Jiems rytą važiuojant dviejų eismo juostų greitkeliu, į autobuso eismo juostą įvažiavo priešinga kryptimi važiuojantis kitą transporto priemonę bandantis lenkti automobilis. Nebuvo nei vietos, nei laiko išvengti kaktomušos, ir po kelių sekundžių transporto priemonės susidūrė, vertėsi nuo kelio ir užsiliepsnojo.

Per avariją iš viso žuvo 15 žmonių, tarp jų šešios merginos, dvi Merginų organizacijos vadovės ir skyriaus prezidentas su žmona. Išgyvenusieji, šeimos nariai ir draugai išreiškė įvairias emocijas, tarp jų pykčio, depresijos ir net kaltės. Nepaisant tų jausmų ir neatsakytų klausimų, jie guodė vienas kitą ir kreipėsi į Dievą per šventą muziką, Raštus ir maldą, kur rado paguodą. Avariją išgyvenusi septyniolikmetė Setsoana Selebeli liudijo: „Jėzus Kristus myli mus ir yra su mumis, nors mums ir skauda širdį.“

Viena mergina ir vadovė, kurios buvo paguldytos į ligoninę gydytis nuo nudegimų, kartu studijavo Mormono Knygą. Viena iš jų pasakė: „Neseniai skaitėme Moronio knygą, o Moronis sako būtent tai, ką aš jaučiu. […] Kai jis kalba, tai tarsi sako: „Tu turi mokytis šių žodžių, nes jie parašyti tau, kad padėtų tau tai pereiti.“

Per bendras žuvusiųjų laidotuvių pamaldas Septyniasdešimties narys krašte vyresnysis Sijabonga Mhizė patarė: „Mes visi šiuo metu turėtume kreiptis į Viešpatį ir prašyti Jo paguosti mūsų širdis ir […] nuraminti skausmą, kurį jaučiame.“ Merginų organizacijos prezidentė iš kaimyninio Leribės skyriaus Mamfo Makura ragino: „Atsigręžkite į Viešpatį ir raskite stiprybės priimti Jo valią. Jėzus Kristus yra mūsų „tikėjimo pradinink[as] ir atbaigėj[as]“ [Hebrajams 12:2]. Nežiūrėkite šalin, bet žvelkite į Jį.“

Žvelkite į Jį. Jos žodžiai atkartoja Almos patarimą savo sūnui Helamanui: „Žiūrėk, kad žvelgtum į Dievą ir gyventum.“ Alma kaip pavyzdį paminėjo Lehio ir jo žmonių patirtį su Liahona: „Nes štai lygiai taip pat lengva skirti dėmesį Kristaus žodžiui, kuris nurodys jums tiesų kelią į amžiną palaimą, kaip tai buvo lengva mūsų tėvams skirti dėmesį tam kompasui, kuris nukreiptų juos tiesiu keliu į pažadėtąją žemę.“ Alma sakė: „Jei kas žvelgs, – gyvens; […] ir jei mes žvelgsime, gyvensime per amžius.“

Kitą kartą Alma paminėjo Mozės iškeltos varinės gyvatės pavyzdį, kai senovės izraelitai buvo varginami nuodingų gyvačių. Viešpats liepė Mozei padaryti gyvatės atvaizdą ir iškelti ant stulpo, pažadėdamas, kad „kas įgeltas į ją pažvelgs, liks gyvas“. Alma paaiškino, kad tas skaistvarinis atvaizdas yra Kristaus, kuris bus iškeltas ant kryžiaus, pavaizdas arba simbolis. Daugelis žvelgė ir gyveno, bet kiti, Almos žodžiais tariant, buvo „taip užkietėję“, kad tiesiog nežvelgė ir pražuvo.

Alma paklausė:

„O mano broliai, jeigu galėtumėt būti išgydyti paprasčiausiai pakeldami savo akis, kad būtumėt išgydyti, argi nedelsdami nepažvelgtumėt, ar geriau užkietintumėt savo širdis dėl netikėjimo ir būtumėt tokie tingūs, kad nepakeltumėt savo akių, savo pražūčiai?

[…] Tai pakelkite savo akis ir pradėkite tikėti Dievo Sūnų, kad jis ateis išpirkti savo žmonių ir kentės, ir mirs, kad apmokėtų jų nuodėmes; ir kad prisikels iš mirusiųjų, tuo įgyvendindamas prikėlimą, tad visi žmonės stos priešais jį, kad būtų teisiami paskutinę ir teismo dieną pagal savo darbus.“

Žinoma, patarimas „žvelk į Dievą ir gyvenk“ mums turi prasmę ne tik amžinybėje, jis taip pat daro įtaką mūsų mirtingojo gyvenimo pobūdžiui ir kokybei. Prisiminkite jau minėtus jaunos sesers Selebeli iš Lesoto žodžius: „Jėzus Kristus myli mus ir yra su mumis, nors mums ir skauda širdį.“

Būtent dėl puolusio pasaulio, kuriame siautėja velnias ir kuriame visi yra netobuli, pobūdžio bus nusivylimų ir skriaudų, kančių ir sielvarto, nesėkmių ir netekčių, persekiojimų ir neteisybės. Tik žvelgdami į Dievą gali klestėti žmonės, šeimos ir net tautos. Prezidentas Nelsonas mokė: „Dėl to, kad Gelbėtojas per savo begalinį Apmokėjimą išpirko kiekvieną iš mūsų iš silpnumo, klaidų ir nuodėmės, ir dėl to, kad Jis patyrė visą skausmą, nerimą ir naštą, kokią kada nors esate patyrę [žr. Almos 7:11–13], kai tikrai atgailaujate ir siekiate Jo pagalbos, jūs galite pakilti virš šio dabartinio nepatikimo pasaulio.“

Joks pažadas Mormono Knygos šventraštyje nėra dažniau kartojamas nei šis: „Kiek laikysitės mano įsakymų, tiek klestėsite žemėje; bet kiek nesilaikysite mano įsakymų, tiek būsite atkertami nuo mano akivaizdos.“ Per šimtmečius sukaupta Mormono Knygos tautų patirtis rodo, kad šie žodžiai yra teisingi. „Klestėti“ reiškė mėgautis dangaus vadovavimu ir palaiminimais savo gyvenime. „Klestėti“ reiškė pasiekti tokį ekonominės gerovės lygį, kad jie galėjo tuoktis, auginti šeimas ir pasirūpinti kitų poreikiais. „Klestėti“ apėmė gebėjimą pakilti virš sunkumų ir išbandymų. Per Kristaus malonę „viskas iš[ėjo] [jiems] į gera“, grynino juos ir stiprino jų ryšį su Juo.

Alma paaiškino, kad žvelgti į Dievą reiškia laikytis Jo įsakymų, nuolat šauktis Jo paramos, tartis su Juo visuose savo darbuose ir leisti, kad jūsų širdis būtų kupina dėkingumo Jam dieną ir naktį. Dievo įsakymus ir patarimus randame Raštuose ir Jo tarnų žodžiuose. Dokumente „Šeima. Pareiškimas pasauliui“ išdėstyti principai ir idealai yra puikus pavyzdys. Kitas pavyzdys – nurodymai, pateikti knygelėje Jaunimo stiprybės vardan. Šių metų Vaikinų ir Merginų organizacijų tema yra „Žvelkite į Kristų“, paimta iš guodžiančio Viešpaties nurodymo Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui: „Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane; neabejokite, nebijokite.“ Knygelė Jaunimo stiprybės vardan byloja apie kelis svarbiausius Dievo įsakymus ir standartus ir moko, kaip žvelgti į Viešpatį priimant gerus sprendimus. Tai vadovas ne tik jaunimui, bet ir mums visiems.

Vienas labai svarbus pavyzdys yra knygelės Jaunimo stiprybės vardan skyriuje „Jūsų kūnas šventas“ pateikti esminiai nurodymai. Ten mokoma: „Su savo ir kitų kūnais elkitės pagarbiai. Priimdami sprendimus dėl savo drabužių, šukuosenos ir išvaizdos, paklauskite savęs: „Ar aš gerbiu savo kūną kaip šventą Dievo dovaną?“

Toliau knygelėje Jaunimo stiprybės vardan teigiama: „Seksą ir seksualinius jausmus laikykite šventais. Jie neturėtų būti juokelių ar pramogų objektas. Ne santuokoje tarp vyro ir moters nedera liesti intymių, šventų kito žmogaus kūno dalių, net jei jis apsirengęs. Rinkdamiesi, ką daryti, žiūrėti, skaityti, klausytis, galvoti, skelbti ar rašyti, venkite visko, kas sukelia geidulingas emocijas kitiems ar jums patiems.“

Tai primena neseniai prezidento Nelsono išsakytą patarimą:

„Nedaug kas taip greitai apsunkins jūsų gyvenimą, kaip šio dieviškojo įstatymo nesilaikymas. Sudariusiems sandoras su Dievu amoralumas yra vienas iš greičiausių būdų netekti turimo liudijimo.

[…] Gyvybės kūrimo galia yra vienintelė dievystės privilegija, kuria Dangiškasis Tėvas leidžia naudotis savo mirtingiesiems vaikams. Todėl Dievas nustatė aiškias šios gyvos, dieviškos galios naudojimo gaires. Fizinis intymumas skirtas tik susituokusiems vyrui ir moteriai.

Didžioji pasaulio dalis tuo netiki, tačiau viešoji nuomonė nėra tiesos arbitras. Viešpats yra pareiškęs, kad nė vienas netyras žmogus nepateks į celestialinę karalystę. […] O jei buvote netyri, meldžiu jus atgailauti. Ateikite pas Kristų ir priimkite Jo pažadą visiškai atleisti tuomet, kai visiškai atgailausite už padarytas nuodėmes [žr. Izaijo 1:16–18; Doktrinos ir Sandorų 58:42–43].“

Atminkite, kad Mormono Knygoje duotame pažade klestėjimo priešingybė yra ne skurdas – tai yra buvimas atkirstiems nuo Viešpaties akivaizdos. Jo akivaizda reiškia Jo Dvasios įtaką žmogaus gyvenime. Kiekvienas ateinantis į pasaulį yra pripildomas Kristaus šviesos. Be to, kai kurie pasirenka būti pakrikštyti ir priimti Šventosios Dvasios dovaną bei papildomą šviesą. Šventoji Dvasia atneša įkvėpimą ir vadovavimą, sustiprina ir išgrynina žmogaus prigimtines dovanas bei gebėjimus ir padeda išvengti blogų įtakų, prastų sprendimų ir aklaviečių.

Kaip ir jūs, pažįstu žmonių, kurie kadaise turėjo Šventosios Dvasios dovaną, bet dėl to, kad nesilaikė Dievo įsakymų, prarado šį palaiminimą. Ypatingai prisimenu žmogų, kurio narystė Bažnyčioje buvo atšaukta dėl prasižengimo. Jis sakė, kad pirminė jo reakcija buvo įsižeisti. Jis jautėsi teisiamas netobulų vadovų. Jis žinojo, kad jo elgesys buvo neteisingas, tačiau teisinosi, vardindamas kitų trūkumus ir silpnybes. Po kurio laiko jis pradėjo patogiai jaustis gyvendamas už Bažnyčios ribų, kur nebuvo pašaukimų įsipareigojimų ir lankymosi pamaldose bei tarnavimo kitiems lūkesčių.

Tai tęsėsi kurį laiką, tačiau jis pradėjo dar aiškiau jausti, kad jo gyvenime nėra Šventosios Dvasios – Dievo akivaizdos. Iš patirties jis žinojo, ką reiškia diena iš dienos patirti Dvasios teikiamą paguodą, vadovavimą ir pasitikėjimą, ir to jam trūko. Galiausiai jis padarė tai, kas reikalinga, kad atgailautų ir vėl būtų pasiruošęs krikštui vandeniu ir Dvasia.

Atrodo, kad yra begalė skirtingų šaltinių, kuriuose žmonės ieško prasmės, laimės ir pagalbos. Dauguma „žiūr[i] toliau tikslo“. Tačiau neturėtume būti „kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo [ar mados] vėjo“. Žvelgdami į Dievą galime rasti ramybę sunkumuose, o mūsų tikėjimas gali toliau augti net abejonių ir dvasinių iššūkių metu. Galime įgyti stiprybės, kai susiduriame su pasipriešinimu ir atskirtimi. Idealą galime suderinti su dabartine tikrove. Tikrai nėra jokio kito kelio, kaip tik tas, kurį pats Dievas nurodė: „Pažiūrėkite į mane ir būkite išgelbėti, visi žemės kraštai, – Aš esu Dievas ir nėra kito.“

Žiūrėjimas į Dievą reiškia, kad Jis nėra vienas iš mūsų prioritetų; tai reiškia, kad Jis yra mūsų svarbiausias prioritetas. Vėl prisimenu tą praėjusį birželį Lesote įvykusią baisią avariją. Gulėdama ligoninės lovoje viena iš išgyvenusių Merginų organizacijos vadovių, kuri netikėjo Dievo prieš prisijungdama prie Bažnyčios, sakė, kad dabar jos tikslas yra išsiaiškinti, kodėl jos gyvybės buvo pasigailėta. Ji teigė: „Jei ir rasiu atsakymą, tai padarysiu nuolat tarnaudama Dievui. Anksčiau maniau, kad myliu Dievą, bet dabar tikrai, tikrai, tikrai, tikrai, tikrai myliu Jį. Dabar Jis yra prioritetas [numeris vienas] mano gyvenime.“

Liudiju apie Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, kurie tobuloje žodžio, minties, tikslo ir veiksmo vienybėje yra vienas Dievas, į kurį galime žvelgti dėl visko, kas gera. Liudiju apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą, iš kurio kyla galia įgyvendinti šį nuostabų pažadą: „Žiūrėkite į mane ir ištverkite iki galo, ir jūs gyvensite; nes tam, kuris ištveria iki galo, aš duosiu amžinąjį gyvenimą.“ Jėzaus Kristaus vardu, amen.