Apmokančioji Jėzaus Kristaus meilė

Jei esate padarę rimtų nuodėmių ir stengiatės atgailauti ar trokštate nuodugniai atgailauti ir pajusti neapsakomą atleidimo džiaugsmą, žinokite, kad šis stebuklas laukia jūsų. Gelbėtojas nuolat kviečia: „Ateikite pas mane.“

Jūsų tikėjimo mūsų Gelbėtoju Jėzumi Kristumi stiprinimas atgaivins jūsų sielos troškimą pažinti Jį, tikėti Jį ir širdimi atsiduoti Jam. Enosas paklausė apie jam suteiktą atleidimą: „Viešpatie, kaip tai padaryta?“ Viešpats atsakė: „Dėl tavo tikėjimo Kristumi, kurio tu niekada prieš tai nei matei, nei girdėjai.“

Moronis papildė: „Ir jeigu atsisakysite visokios bedievystės ir mylėsite Dievą visa savo galia, protu ir stiprybe, tada jums pakaks jo malonės.“

Nusigręžimas nuo nuodėmės, atsigręžimas į Dievą ir savo tikėjimo į Jėzų Kristų stiprinimas tai nuostabi pradžia. Nuolankiai pajungti savo valią Dievui taip pat reiškia pripažinti rimtas nuodėmes savo vyskupui ar skyriaus prezidentui, tačiau visiškas atleidimas gaunamas iš Gelbėtojo. Atleidimas yra dieviška dovana, suteikiama per Jėzaus Kristaus malonę.

Troškimą iš tiesų sugrįžti pas Dievą lydi pasiryžimas būti visiškai sąžiningiems su savo Dangiškuoju Tėvu, savimi, tais, kurie nukentėjo, ir savo kunigystės vadovu. Jūsų Dangiškasis Tėvas džiaugiasi jūsų ryžtu ateiti pas Jį su sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia. Būti atgailaujančios dvasios reiškia nuolankiai atsiduoti į Dievo rankas; buvimas sudužusios širdies atneša tai, ką apaštalas Paulius apibūdino kaip „liūdesį pagal Dievo valią“, gilų sielos troškimą sugrįžti pas Jį, kad ir kiek tai kainuotų.

Jūsų didelis troškimas paskatins jus norėti taisyti tai, ką sulaužėte. Tačiau kai kurių dalykų negalite atitaisyti, ir jūs karštai meldžiate, kad Viešpats per savo malonę padėtų išgyti tiems, kuriuos jūsų veiksmai nuskriaudė.

Sunkių nuodėmių pasekmes kitiems dažnai yra skausmingai sunku įveikti. Ar sekate pavyzdžiu Mozijo sūnų, kurie „uoliai steng[ėsi] atitaisyti visą žalą, kurią padarė“? Pasikalbėkite su tais, kuriuos gerbiate, apie tai, ko galbūt nematote.

Ruošdamasis šiai kalbai, gavau netikėtą elektroninį laišką iš žmogaus, kuris eina per atgailos procesą ir trokšta sugrįžti į Bažnyčią. Jo buvusi žmona vis dar kenčia dėl „[jų] amžinosios santuokos praradimo, [sunkumų su vaikais], finansinio saugumo netekimo, […] [negalėjimo] padengti išlaidų, [ir] stiprių gniaužiančių jausmų, kad buvo išduota“.

Jis papasakojo man, kaip jo kunigijos vadovas „pajuto įkvėpimą [paprašyti] jį pamaldžiai apmąstyti, ką [dar jis galėtų padaryti dėl savo buvusios žmonos ir vaikų]“. Gavęs leidimą, dalinuosi jo elektroninio laiško ištrauka:

„Iš pradžių [maniau], kad [pinigai], kurių atsisakiau po nuosprendžio dėl skyrybų, viršijo dosnumą, tačiau mano skyriaus prezidentas paragino mane […] pasninkauti ir melstis dėl to. […]

Iš pradžių kovojau su tolesnio žalos atlyginimo idėja. Kadangi mano nuodėmės nebuvo finansinės, svarsčiau, ką iš tiesų reiškia „dosnus žalos atlyginimas“ […] [tačiau] netrukus supratau, kad tai susiję ne tik su pinigais.

Mano kunigijos vadovai susitiko su [mano buvusia žmona] bei vaikais ir suprato, kad jie vis dar vargsta ir neišgijo. […]

Mano naujas tikslas buvo judėti į priekį su tikėjimu. […] Tiesiog išreiškiau norą padėti be jokių išankstinių sąlygų. […] Nusprendžiau [savo buvusiai žmonai nusiųsti konkrečią sumą] iš savo atlyginimo, kas sudarė didelę mano grynųjų pajamų dalį. Prieš man atliekant pirmąjį mokėjimą Viešpats [man davė suprasti, kad turiu] sumokėti [dvigubai didesnę sumą].

Supratau, kad žalos atlyginimas nėra tik pinigai. Tai reiškia nuolankiai pašvęsti savo gyvenimą Viešpačiui. […] Tie pinigai skirti padėti pakeisti tai, ką dėl savo netinkamų pasirinkimų atėmiau iš savo šeimos. Tai reiškia duoti ir tesėti pažadus nesitikint nieko mainais ir padėti jai nesijaudinti dėl sąskaitų, kad ji galėtų siekti Dvasios.“

Jūsų pastangos atstatyti tai, ką sulaužėte, gali neturėti nieko bendra su pinigais, tačiau nuolankiai tardamiesi su Viešpačiu galite suprasti, kad galite padaryti daugiau.

Siekdami Viešpaties atleidimo, būkite kantrūs laukdami visiško Jo patvirtinimo. Apmąstykite šią Raštų ištrauką:

„Jie nusižemino […] iki nuolankumo gelmių; ir karštai šaukėsi Dievo; taip, netgi ištisą dieną. […] [Bet] Viešpats buvo lėtas išgirsti jų šauksmą dėl jų nedorybių.“

„Nepaisant to, Viešpats išgirdo jų šauksmus ir pradėjo […] švelninti jų naštas; […] ir […] jie pradėjo palaipsniui klestėti.“

Būkite kantrūs, nes Viešpats jus laimins ir patikins palaipsniui.

Viešpaties paskirtu laiku pajusite Jo balsą, sakantį jums: „Neleis[k] šitiems dalykams daugiau varginti tavęs.“ Vieną dieną, jums toliau gręžiantis į Gelbėtoją, jūsų Dangiškasis Tėvas „savo Sūnaus nuopelnų dėka pa[ims] kaltę nuo [j]ūsų šird[ies]“.

Su tais iš jūsų, kuriuos taip nesąžiningai sužalojo kito asmens rimtos nuodėmės, trokštu pasidalyti Gelbėtojo meile ir atjauta, Jo paguoda ir ramybe.

Turėdamas omeny jūsų jaustą liūdesį, širdgėlą, netektį, gniaužiantį išdavystės jausmą, gyvenimo, kokį turėjote, apsivertimą – visiškai jus užtikrinu, kad Gelbėtojas jus pažįsta ir myli. Stiebkitės į Jį. Jis yra jūsų paguoda ir stiprybė; Jis pasiųs savo angelus, kad jus palaikytų. Kada jūsų skausmas išnyks, sielvartas atlėgs, nepageidaujami prisiminimai pasimirš? To nežinau. Bet štai ką žinau: Jis turi galią pakelti grožybę iš jūsų kančių pelenų.

Mūsų mylimi broliai ir seserys Grand Blanke, Mičigano valstijoje, per savo nepalaužiamą tikėjimą Jėzumi Kristumi, drąsą ir nesavanaudiškumą patyrė ir ateinančiomis savaitėmis ir mėnesiais gausiai patirs neprilygstamą Gelbėtojo meilę ir malonę.

Jei ir toliau Juo pasitikėsite, tamsos debesys ir jūsų kūkčiojimai iš sielvarto naktį bus paversti užliejančio džiaugsmo ir ramybės ašaromis ryto šviesoje. „Jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. […] Ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims.“ Ta akimirka ateis. Liudiju, kad ji tikrai ateis.

Apmokančiąją Jėzaus Kristaus meilę galima patirti sunkiausiose situacijose, tačiau mums visiems nuolatos reikia apmokančiosios Gelbėtojo malonės. Prezidentas Dalinas H. Ouksas mokė: „Dėl savo apmokančios patirties mirtingajame gyvenime, mūsų Gelbėtojas gali paguosti, išgydyti, sustiprinti visus vyrus ir moteris, kad ir kur jie gyventų. Bet manau, kad Jis tai darys tik tiems, kurie Jo ieškos ir prašys Jo pagalbos. Apaštalas Jokūbas mokė: „Nusižeminkite prieš Viešpatį, tai jis jus išaukštins“ (Jokūbo 4:10). Taigi, šį palaiminimą įgyjame, jei tikime Juo ir prašome Jo pagalbos.“

Iš savo brangaus draugo ir garbės visuotinio įgaliotinio Septyniasdešimties nario, vyresniojo Roberto E. Velso, kuriam dabar 97-eri, gavau leidimą pasidalyti jo patyrimu, nutikusiu daugiau nei prieš 60 metų.

1960 m. gyvendamas Paragvajuje ir dirbdamas tarptautiniu bankininku, Robertas Velsas, būdamas 32 metų, ir jo žmona Meril pilotavo du skirtingus lėktuvus, skridusius namo iš Urugvajaus į Paragvajų. Susidūrę su tirštais debesimis, Robertas ir Meril prarado vizualinį ir radijo tarpusavio ryšį. Robertas greitai nusileido ir sužinojo, kad jo žmonos lėktuvas sudužo. Neišgyveno nei jo žmona, nei du su ja skridę draugai. Namuose Asunsjone likę jų vaikai buvo septynerių, penkerių ir dvejų metų amžiaus.

Vyresnysis Velsas taip kalbėjo apie savo sielvartą:

„Žodžiai per amžius negalės išreikšti manyje augusio skausmo, kuris užvaldė mano emocijas ir slopino mano pojūčius. Sunkios sielvarto ašaros tiesiog nesiliovė sruvusios. Dar blogiau, kai mano protas bandė susitaikyti su niokojančiu mano žmonos mirties suvokimu, pradėjau jausti didžiulę kaltę manydamas, jog esu atsakingas už tą avariją.“

Robertas kaltino save, kad nepasirūpino, jog lėktuvas būtų kruopščiau patikrintas ir kad žmonai nesuteikė geresnės informacijos, kaip pilotuoti lėktuvą naudojant vien lėktuvo prietaisus. Jis jautėsi kaltas dėl aplaidumo.

Robertas pasakė:

„Mano protas pasinėrė į tamsų svaigulį. […] Tiesiog egzistavau [vaikų labui] – nieko daugiau.

Aš […] praradau norą eiti toliau.“

Po kurio laiko Robertas buvo palaimintas stipriu dvasiniu patyrimu. Jis pasakojo:

„Vieną vakarą, praėjus maždaug metams, atsiklaupęs melstis patyriau stebuklą. Maldaudamas ir melsdamasis Dangiškajam Tėvui jaučiau, tarsi Gelbėtojas būtų priėjęs prie manęs, ir išgirdau balsą, sakantį mano sielai ir ausims šiuos žodžius: „Robertai, mano apmokančioji auka sumokėjo už tavo nuodėmes ir klaidas. Tavo žmona tau atleidžia. Tavo draugai tau atleidžia. Aš pakelsiu tavo naštą. […]

Nuo tos akimirkos nuo manęs nuostabiai buvo nuimta kaltės [ir nevilties] našta. Buvau išgelbėtas! Iš karto supratau visa apimančią Gelbėtojo Apmokėjimo galią ir […] kad jis buvo taikomas tiesiogiai man. […] Aš […] patyriau tokią šviesą ir džiaugsmą, kokių dar nebuvau pažinojęs. […] Man buvo duota neužtarnauta dovana – Viešpaties malonės dovana. […] To nenusipelniau – nieko nepadariau, kad to nusipelnyčiau, bet Jis vis dėlto man ją suteikė.“

Broliai ir seserys, visi būkime „per Dievo malonę […] pašventinti Kristuje, per praliejimą Kristaus kraujo, […] tap[dami] šventi, be dėmės“.

Liudiju apie mūsų Gelbėtojo ir Išpirkėjo meilę, gailestingumą ir malonę. Jis yra gyvas. Esame Jo; esame sandoros vaikai. Kai tikėsime Jį, seksime Juo ir pasitikėsime Juo, Jis iškels mus iš mūsų sielvartų bei nuodėmių. Tada, po šio mirtingojo gyvenimo mūsų Tėvo namuose mes gyvensime su Juo per amžių amžius. Jėzaus Kristaus vardu, amen.