Niekas nesėdi vienas

50 metų studijavau kultūrą, įskaitant evangelijos kultūrą. Pradėjau nuo laimės sausainių.

San Francisko kinų kvartale Gongų šeimos vakarienės baigdavosi laimės sausainiu ir išmintingu posakiu, pavyzdžiui, „Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio“.

Kai buvau jaunas suaugusysis, kepiau laimės sausainius. Mūvėdamas baltas medvilnines pirštines, formuodavau ką tik iš orkaitės ištrauktus apvalius sausainius.

Mano nuostabai, sužinojau, kad laimės sausainiai iš pradžių nebuvo kinų kultūros dalis. Norėdamas atskirti kinų, amerikiečių ir europiečių laimės sausainių kultūrą, ieškojau laimės sausainių keliuose žemynuose – lygiai taip pat, kaip ir kas nors naudotų kelias vietas miško gaisrui nustatyti trianguliacijos būdu. Kinų restoranai San Franciske, Los Andžele ir Niujorke patiekia laimės sausainius, bet ne restoranai Pekine, Londone ar Sidnėjuje. Tik amerikiečiai švenčia Nacionalinę laimės sausainių dieną. Tik kinų reklamos siūlo „autentiškus amerikietiškus laimės sausainius“.

Laimės sausainiai tai smagus, paprastas pavyzdys. Bet tas pats skirtingų kultūrų tradicijų palyginimo principas gali padėti mums atskirti evangelijos kultūrą. O dabar, pildantis Mormono Knygos alegorijai ir Naujojo Testamento palyginimams, Viešpats atveria naujas galimybes mokytis evangelijos kultūros.

Visur yra žmonių, kurie migruoja. Jungtinės Tautos praneša apie 281 milijoną tarptautinių migrantų. Tai yra 128 milijonais daugiau asmenų nei 1990 m. ir daugiau nei tris kartus viršija 1970 m. migrantų skaičių. Visur rekordiniai skaičiai atsivertusiųjų randa Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Kiekvieną šabą nariai ir draugai iš 195 gimtųjų šalių ir teritorijų susirenka į 31 916 Bažnyčios bendruomenių. Mes kalbame 125 kalbomis.

Neseniai Albanijoje, Šiaurės Makedonijoje, Kosove, Šveicarijoje ir Vokietijoje mačiau, kaip nauji nariai įgyvendino Mormono Knygos alegoriją apie alyvmedį. Jokūbo knygos 5 skyriuje vynuogyno Viešpats ir jo tarnai stiprina alyvmedžio šaknis ir šakas, surinkdami ir įskiepydami jas iš skirtingų vietovių. Šiais laikais Dievo vaikai renkasi kaip viena Jėzuje Kristuje; Viešpats siūlo nuostabias natūralias priemones, praplečiančias tai, kaip gyvename pagal Jo sugrąžintąją evangeliją

Ruošdamas mus dangaus karalystei, Jėzus pateikia palyginimus apie didelę puotą ir vestuvių pokylį. Šiuose palyginimuose pakviestieji svečiai teisinasi, kodėl neatvyks. Šeimininkas nurodo savo tarnams: „skubiai eik[ite] į miesto gatves ir skersgatvius“ bei „į kelius ir patvorius“ ir „vesk[ite] čia“ vargšus, paliegėlius, luošus ir aklus. Dvasine prasme tai kiekvienas iš mūsų.

Raštuose skelbiama:

Į „Viešpaties namų vakarien[ę] […] bus pakviestos visos tautos“.

„Paruoškite Viešpaties kelią […], kad jo karalystė plėstųsi žemėje, kad jos gyventojai ją priimtų ir pasiruoštų ateinančioms dienoms.“

Šiandien pakviestieji į Viešpaties vakarienę yra iš įvairių vietų ir kultūrų. Seni ir jauni, turtingi ir vargšai, vietiniai ir iš svetur – mes padarome taip, kad mūsų Bažnyčios susirinkimai atrodytų kaip mūsų bendruomenės.

Vyriausiasis apaštalas Petras matė, kaip dangus atvėrė regėjimą apie „didel[ę] maršk[ą], pririšt[ą] už keturių kampų […], [kurioje] buvo įvairiausių […] žvėrių“. Petras mokė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas neatsižvelgia į asmenis. […] Jam priimtinas kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisiai gyvena.“

Palyginime apie gerąjį samarietį Jėzus kviečia mus ateiti vienam pas kitą ir pas Jį Jo užeigoje – Jo Bažnyčioje. Jis kviečia mus būti gerais artimais. Gerasis samarietis pažada sugrįžti ir atlyginti už rūpinimąsi esančiais Jo užeigoje. Gyvenimas pagal Jėzaus Kristaus evangeliją apima vietos Jo atkurtoje Bažnyčioje skyrimą visiems.

„Vietos užeigoje“ dvasia reiškia ir tai, kad „niekas nesėdi vienas“. Jei atėję į bažnyčią pamatysite žmogų vieną, pasisveikinkite ir atsisėskite šalia jo. Tai gali būti jums neįprasta. Asmuo gali atrodyti ar kalbėti kitaip nei jūs. Ir, žinoma, kaip būtų pasakyta laimės sausainyje: „Draugystės ir meilės pagal evangeliją kelionė prasideda nuo pirmo pasisveikinimo, kai niekas nesėdi vienas.“

„Niekas nesėdi vienas“ taip pat reiškia, kad emociškai ar dvasiškai niekas nesėdi vienas. Su sielvartaujančiu tėvu nuėjau aplankyti jo sūnaus. Prieš daugelį metų tas sūnus nekantravo tapti nauju diakonu. Ta proga šeima nupirko jam pirmąją porą naujų batų.

Tačiau bažnyčioje diakonai iš jo pasijuokė. Jo batai buvo nauji, bet nemadingi. Susigėdęs ir įskaudintas jaunasis diakonas pasakė, kad niekada nebeis į bažnyčią. Man vis dar plyšta širdis dėl jo ir jo šeimos.

Dulkėtame kelyje į Jerichą visi buvome išjuokiami, sugėdinami ir įskaudinami, galbūt niekinami ar skriaudžiami. Ir kiekvienas iš mūsų su skirtingais ketinimais taip pat nepaisėme, nematėme ar negirdėjome, galbūt sąmoningai įskaudinome kitus. Būtent dėl to, kad buvome įskaudinti ir įskaudinome kitus, Jėzus Kristus atsiveda mus visus į savo užeigą. Jo Bažnyčioje ir per Jo apeigas bei sandoras ateiname vienas pas kitą ir pas Jėzų Kristų. Mes mylime ir esame mylimi, tarnaujame ir mums tarnaujama, atleidžiame ir mums yra atleidžiama. Prašau atminti, kad „žemėje nėra tokio sielvarto, kurio dangus išgydyt nepajėgs“; žemiškos naštos lengvėja – mūsų Gelbėtojo džiaugsmas yra tikras.

1 Nefio 19 skyriuje skaitome: „Netgi patį Izraelio Dievą [jie] trypia po kojomis; […] jie laiko jį už nieką. […] Todėl jie nuplaks jį, ir jis iškęs tai; ir jie muš jį, ir jis iškęs tai. Taip, jie spjaudys į jį, ir jis iškęs tai.“

Mano draugas profesorius Teris Vorneris sako, kad teisimas, plakimas, mušimas ir spjaudymas nebuvo retai pasitaikantys įvykiai, nutikę tik Kristaus mirtingojo gyvenimo metu. Kaip elgiamės vieni su kitais, – ypač su alkanais, ištroškusiais, vienišais, – taip elgiamės su Juo.

Jo atkurtoje Bažnyčioje visi esame geresni, kai niekas nesėdi vienas. Ne tik prisitaikykime ar toleruokime. Nuoširdžiai priimkime, pripažinkime, tarnaukime, mylėkime. Tegul kiekvienas draugas, sesuo, brolis nebūna svetimšalis ar pašalietis, bet vaikas namuose.

Šiandien daugelis jaučiasi vieniši ir atskirti. Socialiniai tinklai ir dirbtinis intelektas gali palikti mus trokštančius žmogiško artumo ir prisilietimo. Mes norime išgirsti vienas kito balsą. Norime autentiško bendrumo ir gerumo.

Yra daug priežasčių, dėl kurių mums atrodo, kad nepritampame bažnyčioje, arba kalbant perkeltine prasme, sėdime vieni. Galbūt nerimaujame dėl savo tarties, drabužių, šeiminės padėties. Galbūt jaučiamės netinkami; nuo mūsų sklinda dūmų kvapas; trokštame moralinio švarumo; su kuo nors išsiskyrėme, jaučiamės įskaudinti ir sugėdinti; nuogąstaujame dėl vienos ar kitos Bažnyčios taisyklės. Galime būti vieniši, išsituokę, našliai. Mūsų vaikai triukšmingi; mes neturime vaikų. Netarnavome misijoje arba grįžome iš jos per anksti. Sąrašas tęsiasi.

Mozijo 18:21 eilutė kviečia mus sujungti savo širdis meile. Kviečiu mus mažiau jaudintis, mažiau teisti, mažiau reikalauti iš kitų ir, kai reikia, būti mažiau griežtiems sau. Sionės nesukuriame per vieną dieną. Tačiau kiekvienas „labas“, kiekvienas šiltas gestas priartina Sionę. Daugiau pasitikėkime Viešpačiu ir rinkimės džiugiai paklusti visiems Jo įsakymams.

Pagal doktriną, šventųjų tikėjimo ir bendrystės namuose niekas nesėdi vienas dėl sandorinės bendrystės Jėzuje Kristuje.

Pranašas Džozefas Smitas mokė: „Mums lemta matyti, dalyvauti ir padėti įgyvendinti pastarųjų dienų šlovę, laikų pilnatvės evangelijos laikotarpį, […] kai Dievo šventieji bus surinkti į viena iš visų tautų, giminių, [ir] liaudžių.“

Dievas „nedaro nieko, kas nebūtų naudinga pasauliui; […] kad galėtų traukti visus žmones pas save. […]

[…] Jis kviečia juos visus ateiti pas jį ir ragauti jo gerumo; […] ir Dievui visi yra vienodi.“

Atsivertimas Jėzuje Kristuje reikalauja, kad nusivilktume prigimtinį žmogų ir nusimestume pasaulietišką kultūrą. Kaip moko prezidentas Dalinas H. Ouksas, turime atsisakyti bet kokių tradicijų ar papročių, kurie prieštarauja Dievo įsakymams, ir tapti pastarųjų dienų šventaisiais. Jis paaiškina: „Yra unikali evangelijos kultūra, visiems Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariams bendrų vertybių, lūkesčių ir praktikų rinkinys.“ Evangelijos kultūra apima skaistybę, kassavaitinį bažnyčios lankymą, susilaikymą nuo alkoholio, tabako, arbatos ir kavos. Ji apima sąžiningumą ir principingumą, supratimą, kad eidami Bažnyčios pareigas judame ne aukštyn ar žemyn, bet pirmyn.

Mokausi iš ištikimų narių ir draugų kiekvienoje šalyje ir kultūroje. Raštai, studijuojami įvairiomis kalbomis, ir kultūriniai požiūriai gilina evangelijos supratimą. Skirtingos Kristaus savybių išraiškos gilina mano meilę Gelbėtojui ir padeda man geriau Jį suprasti. Visi yra laiminami, kaip mokė prezidentas Raselas M. Nelsonas, kai apibrėžiame savo kultūrinę tapatybę: esu Dievo vaikas, sandoros vaikas, Jėzaus Kristaus mokinys.

Jėzaus Kristaus ramybė yra skirta asmeniškai mums. Neseniai vienas vaikinas rimtai paklausė: „Vyresnysis Gongai, ar vis dar galiu patekti į dangų?“ Jis svarstė, ar jam kada nors galės būti atleista. Paklausiau jo vardo, atidžiai išklausiau, pakviečiau jį pasikalbėti su savo vyskupu, stipriai jį apkabinau. Jis išėjo turėdamas viltį Jėzuje Kristuje.

Apie tą vaikiną užsiminiau kitomis aplinkybėmis. Vėliau gavau nepasirašytą laišką, kuris prasidėjo tokiais žodžiais: „Vyresnysis Gongai, mes su žmona užauginome devynis vaikus […] ir tarnavome dviejose misijose.“ Tačiau „visada maniau, kad nebūsiu įleistas į celestialinę karalystę […], nes būdamas jaunas padariau didelių nuodėmių!“

Toliau laiške buvo rašoma: „Vyresnysis Gongai, kai papasakojote apie tai, kad jaunuolis įgijo atleidimo viltį, prisipildžiau džiaugsmo ir pradėjau suvokti, kad galbūt aš [galiu sulaukti atleidimo].“ Laiško pabaigoje buvo rašoma: „Dabar aš sau net patinku!“

Sandorinė bendrystė stiprėja, kai ateiname vieni pas kitus ir pas Viešpatį Jo užeigoje. Viešpats laimina mus visus, kai niekas nesėdi vienas. Ir kas žino? Galbūt žmogus, šalia kurio sėdime, gali tapti geriausiu mūsų laimės sausainiu draugu. Raskime ir skirkime vietos Jam ir vieni kitiems Avinėlio vakarienėje, to nuolankiai meldžiu, šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.