O dabar regiu

Su nuoširdžia meile mes atkartojame prezidento Oukso išreikštą pagarbą mirusiam prezidentui Raselui M. Nelsonui. Su tiek pat meilės ir liūdesio mes minime neseniai Mičigane įvykusią ir beveik kasdien pasaulyje vykstančias tragedijas. Visa tai minime su meile Viešpačiui Jėzui Kristui ir pasitikėdami Juo.

Devintajame evangelijos pagal Joną skyriuje aprašytas nutikimas, kaip Jėzus ir Jo mokiniai ėjo pro elgetą, kuris buvo aklas nuo gimimo. Tai paskatino mokinius užduoti Jėzui kelis sudėtingus religinius klausimus, susijusius su tuo, kaip to vyro negalia atsirado ir buvo perduota. Mokytojas atsakė padarydamas kai ką labai paprasto ir labai stebinančio. Jis spjovė žemėn ir padarė šiek tiek purvo. Tada jis patepė juo to žmogaus akis ir liepė jam nusiprausti Siloamo tvenkinyje. Pasak Raštų, neregys visa tai klusniai padarė ir „sugrįžo regintis“. Koks svarbus yra įrodymas, palyginti su tiesą neigiančiais norais, argumentais ar netgi pagieža.

Taigi, bijodami, kad šis stebuklas dar labiau padidins grėsmę, kurią Jėzus jau kėlė jų tariamam autoritetui, Gelbėtojo priešai stojo prieš tą praregėjusį žmogų ir įniršę sakė: „Mes žinome, kad [Jėzus] nusidėjėlis.“ Tas žmogus, kiek paklausęs, atsakė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. [Bet] viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu.“

Jėzus šiam nutikimui suteikė pirminę prasmę, sakydamas savo mokiniams, jog visa tai įvyko, „kad […] apsireikštų Dievo darbai“. Prisiminkite, kad šiame pasakojime Gelbėtojo veiksmas du kartus buvo apibūdintas kaip neregio akių patepimas, t. y. veiksmas, kuris turėjo būti užbaigtas apiplovimu. Toks Dievo darbų apsireiškimo apibūdinimas gali rodyti, kad buvo atliktos apeigos.

Kita akivaizdi tiesa čia yra dangaus ir žemės bei visko, kas juose yra, Kūrėjo panaudotos priemonės šiam stebuklui padaryti: seilės ir saujelė purvo! Šie labai neįtikėtini ingredientai rodo, kad Dievas gali mus palaiminti bet kokiu Jo pasirinktu būdu. Kaip Naamanas priešinosi Jordano upės idėjai ar Izraelio vaikai atsisakė žiūrėti į gyvatę ant lazdos, taip ir mums lengva atmesti savo išpirkimo šaltinį, nes ingredientai ir priemonės atrodo gėdingai paprasti.

Tačiau iš Mormono Knygos prisimename, jog kai kurie dalykai yra ir paprasti, ir brangūs ir kad prieš Jėzaus gimimą buvo išpranašauta, kad „netur[ės] jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūr[ėsime] į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų“. Labai dažnai Dievas siunčia savo didingą žinią per ką tik pašauktą ir labai susirūpinusią Paramos bendrijos prezidentę arba nemokytą berniuką ūkyje Niujorko valstijoje, arba vos pradėjusį tarnauti misionierių, arba ėdžiose gulintį kūdikį.

Tad kas, jei atsakymai į mūsų maldas ateina nepagražintais ar painiais būdais? Ar esame pasiryžę būti atkaklūs, toliau stengtis laikytis Kristaus evangelijos, kad ir kiek seilių ir purvo prireiks? Mums ne visada gali būti aišku, kas ir kodėl daroma, ir kartais visi pasijusime kaip ta vyresnioji sesuo, kuri pasakė: „Viešpatie, o kaip dėl palaiminimo, kuris nebūtų paslėptas?“

Apmąstykite kitos tiesos, dabar jau apie šventąją kunigystę, įrodymą. Evangelijos pagal Luką pirmoje eilutėje rašoma apie laikų vidurio Bažnyčios suorganizavimą: „Sukvietęs dvylika savo mokinių, Jėzus davė jiems jėgą ir valdžią“ – dovanas, kurios buvo suteiktos ne dėl įspūdingos kvalifikacijos, tradicijos ar prigimtinės teisės. Jų nesuteikė dvasininkų mokykla ar teologinė seminarija. Jos suteikiamos, kai rankas ant galvos uždeda asmuo, kuriam ant galvos rankas buvo uždėjęs kitas įgaliotas asmuo tokia nenutrūkstama seka iki paties viso dieviško įgaliojimo šaltinio – Viešpaties Jėzaus Kristaus.

Argi bažnyčioje, kuri supranta gailestingumo dovaną, žinojimas, kad šie palaiminimai ir sandoros pasiekia mūsų mirusius giminaičius, mūsų šeimose gyvenusius prieš mus, nebūtų dar vienas nuostabus tos bažnyčios tikrumo įrodymas? Ar jie turėtų būti baudžiami už tai, kad evangelija jiems buvo nepasiekiama, ar dėl to, kad gimė tada ir ten, kur jiems nebuvo prieinamos dieviškos apeigos ir sandoros? Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje yra šventi, pašvęsti Viešpaties namai, kuriuose kiekvieną dieną ir naktį už šiuos mirusiuosius vikariškai atliekamas gailestingas gelbėjimo darbas, taip pat suteikiamos galimybės gyviesiems garbinti ir atlikti apeigas. Kiek žinau, šis Dievo tiesos, Jo visuotinės meilės gyviesiems ir mirusiesiems įrodymas nėra žinomas niekur krikščioniškame pasaulyje – išskyrus vieną bažnyčią, deklaruojančią tiesą šioje srityje: Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią.

Mano pirmasis regėjimą atveriantis ir gyvybę teikiantis patyrimas su tikru tiesos įrodymu įvyko be patepimo purvu ir ne Siloamo tvenkinyje. Ne, tiesos įrankis per kurį man Viešpats atnešė išgijimą, buvo knygos puslapiai: taip, Mormono Knygos, dar vieno Jėzaus Kristaus testamento! Teiginiai apie šią knygą buvo netikinčiųjų puolami ir atmesti, o jų pyktis kartais prilygo pagiežingai kritikai tų, kurie išgydytam žmogui sakė, kad jis negalėjo patirti to, ką žinojo patyręs.

Man buvo drebiama, kad priemonės, kurių pagalba atsirado ši knyga, buvo nerealios, neįtikėtinos, gėdingos, netgi nešventos. Visgi, tai yra griežti žodžiai iš tų, kurie tariamai žino priemones, kurių pagalba atsirado ši knyga, kadangi apie tas priemones pasakyta tik tiek, kad ji buvo išversta „Dievo dovanos ir galios dėka“. Viskas. Tik tiek. Kaip bebūtų, Mormono Knygos poveikis mano gyvenimui yra ne mažiau stebuklingas nei seilių ir purvo užtepimas ant neregio akių. Mano sielai ji visada buvo saugumo lazda, nepaprasta ir skvarbi apreiškimo šviesa, apšviečianti kelią, kuriuo turiu eiti, kai užeina tamsos migla. O ji tikrai užeidavo ir tikrai dar užeis.

Ir atsižvelgdamas į supratimą, kurį man tai suteikė apie visa apimančią Gelbėtojo meilę ir išperkančiąją malonę, išsakau jums savo liudijimą, pagrįstą tuo, kaip to palaiminto vyro tėvai sakė, kad jų sūnus turi būti išklausytas, nes jis yra „suaugęs“. Na, aš taip pat. Jie turėjo omeny, kad jis buvo pakankamo amžiaus, kad į jį būtų žiūrima rimtai. Na, aš taip pat. Iki 85-ojo gimtadienio man liko du mėnesiai. Aš pabuvojau prie mirties slenksčio ir grįžau atgal. Vaikščiojau su karaliais ir pranašais, su prezidentais ir apaštalais. O svarbiausia, mane ne kartą buvo užliejusi Šventoji Dievo Dvasia. Tikiu, kad į mano liudijimą taip pat turi būti bent kiek atsižvelgta.

Taigi, broliai ir seserys, įgijau tvirtą įsitikinimą, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra tikras Naujojo Testamento bažnyčios atkūrimas ir dar daugiau, nes negalėjau paneigti to atkūrimo įrodymo. Nuo tų pirmųjų patyrimų, manau, turėjau tūkstantį – gal dešimt tūkstančių?– kitų įrodymų, kad tai, apie ką šiandien kalbėjau, yra tiesa. Taigi, dabar džiaugiuosi galėdamas prisijungti prie savo draugo Jeruzalės gatvių maišatyje, kur savo pritilusiu balsu aš giedu:

Jėzaus Kristaus vardu, amen.