Atlikime savo dalį visa širdimi
Pasitikėkime Gelbėtoju ir kantriai bei stropiai prisidėkime atlikdami savo dalį visa širdimi.
Praėjusiais metais, keliaudamas Europoje, Frankfurto oro uoste lankiausi savo senoje darbovietėje – Vokietijos oro linijų bendrovėje „Lufthansa“.
Savo pilotams mokyti ji naudoja kelis sudėtingus visų judesių skrydžio simuliatorius, kurie gali atkurti beveik bet kokias įprastas ir avarines skrydžio sąlygas. Daugelį metų, būdamas oro linijų lėktuvo vadas, kas šešis mėnesius turėdavau atlikti kontrolinį skrydį skrydžio simuliatoriumi, kad toliau galiotų mano piloto licencija. Gerai pamenu tas įtemptas streso ir nerimo akimirkas, bet taip pat ir pasitenkinimo jausmą, kuris apimdavo išlaikius testą. Tuomet buvau jaunas ir man tas iššūkis labai patiko.
Per mano vizitą vienas iš „Lufthansos“ vadovų paklausė, ar norėčiau vėl pabandyti ir dar kartą skristi lėktuvo 747 simuliatoriumi.
Dar nespėjęs iki galo apsvarstyti to klausimo, išgirdau balsą, stulbinamai panašų į manąjį, sakantį: „Taip, labai norėčiau.“
Vos tik ištariau tuos žodžius, mano protą užplūdo minčių cunamis. Jau prabėgo daug laiko nuo tada, kai skridau 747-uoju. Tada buvau jaunas ir savimi pasitikintis orlaivio vadas. Dabar turėjau pateisinti buvusio vyriausiojo piloto reputaciją. Ar apsijuoksiu prieš šiuos profesionalus?
Bet buvo per vėlu trauktis, todėl atsisėdau į vado vietą, uždėjau rankas ant pažįstamų ir mėgstamų valdymo prietaisų ir vėl pajutau skrydžio džiaugsmą, kai didžiulis reaktyvinis lėktuvas riaumodamas pasileido pakilimo taku ir pakilo į nežinomą žydrą padangę.
Esu laimingas galėdamas pasakyti, kad skrydis buvo sėkmingas, orlaivis liko nesugadintas, taip pat ir mano įvaizdis.
Tačiau man tai buvo nusižeminti skatinanti patirtis. Kai buvau pačiame jėgų žydėjime, skraidymas man buvo tapęs beveik antrąja prigimtimi. Dabar man prireikė visos koncentracijos, kad atlikčiau pagrindinius dalykus.
Mokinystei reikia drausmės
Ši mano patirtis skrydžio simuliatoriuje buvo svarbus priminimas, kad, norint išmokti ką nors daryti gerai – ar tai būtų skraidymas, irklavimas, sėjimas ar šienavimas, – reikia nuoseklios savidrausmės ir praktikos.
Galbūt jums teko praleisti metų metus įgyjant kokį nors įgūdį ar ugdant talentą. Gal taip stropiai darbavotės, kad tai jums tapo antrąja prigimtimi. Tačiau, jei manysite, kad tai reiškia, jog galite nustoti praktikuotis ir studijuoti, jūs palaipsniui prarasite tas žinias ir gebėjimus, kuriuos kadaise įgijote už didelę kainą.
Tai taikoma tokiems įgūdžiams kaip kalbos mokėjimas, grojimas muzikos instrumentu ir skraidymas orlaiviu. Tai taip pat taikytina tapimui Kristaus mokiniu.
Paprastai sakant, mokinystė reikalauja savidrausmės.
Ji nėra lengvas pabandymas ir neatsiranda atsitiktinai.
Tikėjimas į Jėzų Kristų yra dovana, tačiau jo įgijimas yra sąmoningas pasirinkimas, reikalaujantis visos mūsų galios, proto ir stiprybės. Jis praktikuojamas kiekvieną dieną. Kiekvieną valandą. Tam reikia nuolatinio mokymosi ir ryžtingo įsipareigojimo. Mūsų tikėjimas, t. y. mūsų ištikimybė Gelbėtojui, stiprėja, kai yra išbandoma pasipriešinimu, su kuriuo susiduriame mirtingajame gyvenime. Tikėjimas išlieka, nes nuolat jį puoselėjame, aktyviai taikome ir niekada nepasiduodame.
Kita vertus, jei nesugebame naudoti tikėjimo ir jo įtikinimo galios veikdami pagal jį, tai vis mažiau pasitikime tuo, ką kadaise laikėme šventu, mažiau pasikliauname tuo, ką kažkada žinojome esant tiesa.
Pagundos, kurios niekada mūsų neviliojo, darosi ne tokios atstumiančios ir vis patrauklesnės.
Vakarykščio liudijimo liepsna gali šildyti mus tik tam tikrą laiką. Kad ir toliau skaisčiai degtų, jį reikia nuolat maitinti.
Naujajame Testamente Gelbėtojas mokė palyginimo apie šeimininką, kuris kiekvienam savo tarnui parodė šventą pasitikėjimą – davė tam tikrą pinigų, vadinamų talentais, kiekį. Tarnai, kurie stropiai naudojo savo talentus, juos didino. Savo talentą užkasęs tarnas galiausiai jį prarado.
Kokia iš to pamoka? Dievas duoda mums dovanų: pažinimą, gebėjimus, galimybes, ir nori, kad jas naudotume ir stiprintume, kad jos laimintų mus ir kitus Jo vaikus. Taip nenutiks, jei tas dovanas padėsime aukštai į lentyną kaip trofėjų, kuriuo kartkartėmis žavėsimės. Mūsų dovanos išauga ir pasidaugina tik tada, kai jas naudojame.
Esate apdovanoti
Galite sakyti: „Tačiau, vyresnysis Uchtdorfai, aš neturiu jokių dovanų ar talentų – bent jau nė vieno vertingo.“ Gal, pažvelgę į kitus, kurių dovanos yra akivaizdžios ir įspūdingos, ir su jais pasilyginę, jaučiatės esantys gana vidutiniški. Galbūt manote, kad ikimirtingajame gyvenime tą didžių dovanų ir talentų švediško stalo dieną jūsų lėkštė atrodė apgailėtinai menka – ypač lyginant su apkrautomis ir perpildytomis kitų lėkštėmis.
O, kaip norėčiau, kad galėčiau jus apkabinti ir padėti suprasti šią didžią tiesą: jūs esate palaiminta šviesos esybė; dvasinis begalinio Dievo vaikas! Ir jūs turite potencialą, kurio negalite įsivaizduoti.
Kaip sakė poetai, į žemę ateinate „spinduliuodami šlovę“!
Jūsų kilmės istorija yra dieviška, kaip ir jūsų likimas. Jūs palikote dangų, kad ateitumėte čia, bet dangus niekada jūsų nepaliko!
Jūs esate bet kas, tik ne vidutinybės.
Esate apdovanoti!
Doktrinoje ir Sandorose Dievas pareiškė:
„Yra daug dovanų, ir kiekvienam žmogui dovaną suteikia Dievo Dvasia.
Vieniems duodama viena, kitiems duodama kita, kad taip būtų nauda visiems.“
Kai kurios mūsų dovanos surašytos Raštuose. Daug jų nesurašyta.
Kaip sakė pranašas Moronis: „Nenei[kite] Dievo dovanų, nes jų daug; ir jos ateina iš to paties Dievo.“ Jos gali pasireikšti „skirting[ais] būdai[s] […]; bet tai tas pats Dievas, kuris veikia visa visame“.
Galbūt tiesa, kad mūsų dvasinės dovanos ne visada akivaizdžios, bet tai nereiškia, kad jos mažiau svarbios. Norėčiau jums pasakyti kelias dvasines dovanas, kurias pastebėjau turint daugybę narių visame pasaulyje. Pamąstykite, ar buvote palaiminti viena ar keliomis dovanomis, pavyzdžiui, gebėjimu:
-
užjausti;
-
matyti žmones, kurie lieka nepastebėti;
-
rasti priežasčių džiaugtis;
-
būti taikdariu;
-
pastebėti mažus stebuklus;
-
nuoširdžiai girti;
-
atleisti;
-
atgailauti;
-
ištverti;
-
paaiškinti paprastai;
-
rasti ryšį su vaikais;
-
palaikyti Bažnyčios vadovus;
Šių dovanų galbūt neišvysite apylinkės talentų parodoje. Bet viliuosi, kad matote, kokios jos vertingos Viešpaties darbui ir kaip savo dovanomis galėjote paliesti, palaiminti ar net išgelbėti vieną iš Dievo vaikų. Atminkite: „Nežymiais ir paprastais dalykais įvykdomi dideli dalykai.“
Darykite savo mažutėlę dalį
Mano mylimi broliai ir seserys, brangūs draugai, meldžiu, kad Dvasia padėtų atpažinti Dievo jums duotas dovanas ir talentus. Tada mes, kaip tie ištikimi tarnai Viešpaties palyginime, dauginkime ir aukštinkime jas.
Ateis diena, kai stosime priešais savo gailestingą Tėvą danguje, kad atsiskaitytume už savo prievaizdavimą. Jis norės sužinoti, ką darėme su Jo mums suteiktomis dovanomis, ypač kaip jas naudojome, kad laimintume Jo vaikus. Dievas žino, kas iš tiesų esame, kuo turime tapti, todėl Jo lūkesčiai mums yra dideli.
Tačiau Jis nesitiki, kad ten pateksime padarę kokį nors didingą, herojišką ar antžmogišką šuolį. Jo sukurtame pasaulyje augimas vyksta palaipsniui ir kantriai, bet taip pat nuosekliai ir nepaliaujamai.
Atminkite: būtent Jėzus Kristus jau atliko antžmogiškąją dalį, kai nugalėjo mirtį ir nuodėmę.
Mūsų dalis yra sekti Kristumi. Mūsų dalis yra žingsnis po žingsnio nusigręžti nuo nuodėmės, atsigręžti į Gelbėtoją ir eiti Jo keliu. Kai tai darome, stropiai ir ištikimai, galiausiai nusimetame netobulumų ir ydų pančius ir pamažu tampame tyri iki tos tobulos dienos, kai būsime ištobulinti Kristuje.
Palaimos pasiekiamos. Pažadai duoti. Durys yra plačiai atvertos. Mes pasirenkame, ar įeiti ir pradėti.
Pradžia gali būti kukli. Bet tai niekis.
Ten, kur tikėjimas silpnas, pradėkite nuo vilties Kristumi Jėzumi ir Jo galia apvalyti ir išskaistinti.
Mūsų Tėvas prašo, kad šį tikėjimo ir mokinystės iššūkį priimtume ne kaip atsitiktiniai turistai, bet kaip nuoširdūs tikintieji, kurie palieka Babilonę, išsižada jos, ir savo širdį, protą bei žingsnius nukreipia link Sionės.
Žinome, kad vien mūsų pastangos nepadarys mūsų celestialinių. Tačiau jos gali mus padaryti ištikimus ir pasišventusius Jėzui Kristui, o Jis gali padaryti mus celestialinius.
Dėl mūsų mylimo Gelbėtojo nėra tokio dalyko kaip beviltiška situacija. Jei sudėsime savo viltis į Jį ir tikėsime Juo, tai mūsų pergalė bus užtikrinta. Jis žada mums prieigą prie Jo stiprybės, galios, Jo gausios malonės. Žingsnis po žingsnio, po truputį, mes vis labiau artėsime prie tos didžios ir tobulos dienos, kai gyvensime su Juo ir savo mylimaisiais amžinoje šlovėje.
Norėdami tai pasiekti, turime padaryti savo dalį šiandien ir kiekvieną dieną. Esame dėkingi už vakar žengtus žingsnius, bet tuo neapsiribojame. Žinome, kad mūsų dar laukia ilgas kelias, bet neleidžiame, kad tai mus nuliūdintų.
Tai yra esmė to, kas esame būdami Kristaus pasekėjai.
Aš raginu ir laiminu kiekvieną Bažnyčios narį ir visus, norinčius būti jos dalimi, pasitikėti Gelbėtoju ir kantriai bei stropiai prisidėti atliekant savo dalį visa širdimi – kad mūsų džiaugsmas būtų pilnas ir kad vieną dieną gautume visa tai, ką turi Tėvas. Apie tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.