Palaikykime vieni kitus

Neseniai skaičiau apie vieną nutikimą, kuris mane labai sujaudino. Tai nutiko JAV veteranų lengvosios atletikos nacionaliniame čempionate – senjorų varžybose.

Vienas iš 1 500 metrų bėgimo rungties dalyvių buvo 100-metis Orvilis Rodžersas. Autorius rašo:

„Startiniam pistoletui iššovus bėgikai pradėjo bėgti, o Orvilis iškart atsidūrė paskutinėje vietoje, kur visas lenktynes liko vienas, labai lėtai krypuodamas. [Kai] finišavo paskutinis bėgikas neskaitant Orvilio, Orviliui dar reikėjo įveikti du su puse rato. Beveik 3 000 žiūrovų sėdėjo tyliai ir stebėjo, kaip jis visiškai vienas lėtai, tyliai ir nejaukiai bėga trasa.

[Tačiau] kai jis pradėjo savo paskutinį ratą, minia pakilo ant kojų, palaikydama ir plodama. Tuo metu, kai jis pasiekė finišo tiesiąją, minia ošė. Tūkstančių žiūrovų palaikomas, Orvilis pasitelkė paskutinius savo energijos likučius. Minia pratrūko iš džiaugsmo, kai jis kirto finišo liniją ir buvo apkabintas varžovų. Orvilis nuolankiai ir dėkingai pamojavo miniai ir su naujais draugais išėjo iš trasos.“

Tai buvo penktosios Orvilio varžybų lenktynės, ir visose kitose varžybose jis taip pat užėmė paskutiniąją vietą. Kai kurie galbūt susigundė pasmerkti Orvilį, manydami, kad jam net nevertėjo varžytis tokiame amžiuje, – jam ne vieta trasoje, nes jis labai pratęsė savo rungtis visiems kitiems.

Tačiau nors jis visada finišavo paskutinis, Orvilis tą dieną sumušė penkis pasaulio rekordus. Niekas, stebėjęs jo lenktynes, nebūtų patikėjęs, kad tai įmanoma, tačiau nei žiūrovai, nei jo varžovai nebuvo teisėjai. Orvilis nepažeidė jokių taisyklių, o pareigūnai nesumažino jokių standartų. Jis bėgo tose pačiose lenktynėse ir atitiko tuos pačius reikalavimus, kaip ir visi kiti varžovai. Tačiau sunkumo lygis, šiuo atveju jo amžius ir ribotas fizinis pajėgumas, lėmė tai, kad jis buvo įtrauktas į 100 metų ir vyresnių amžiaus grupę. Ir toje grupėje jis sumušė penkis pasaulio rekordus.

Kaip Orviliui prireikė didelės drąsos kiekvieną kartą įžengti į tą trasą, taip ir kai kuriems mūsų broliams ir seserims reikia didelės drąsos įžengti į gyvenimo areną kiekvieną dieną, žinant, kad jie gali būti smerkiami neteisingai, nors ir daro viską, ką gali, nepaisydami bauginančių sunkumų, kad galėtų sekti Gelbėtoju ir gerbti su Juo sudarytas sandoras.

Nesvarbu, kurioje pasaulio šalyje gyvename, nesvarbu, koks mūsų amžius, tai yra pagrindinis žmogiškas poreikis visiems mums jausti bendrystę, jausti, kad esame laukiami ir reikalingi ir kad mūsų gyvenimas turi tikslą ir prasmę, nepriklausomai nuo mūsų aplinkybių ar apribojimų.

Paskutiniame lenktynių rate minia nepaprastai palaikė Orvilį, suteikdama jam jėgų toliau bėgti. Nesvarbu, kad jis finišavo paskutinis. Dalyviams ir miniai tai buvo kur kas daugiau nei varžybos. Daugeliu atžvilgių tai buvo puikus Gelbėtojo meilės veikimo pavyzdys. Kai Orvilis finišavo, visi džiaugėsi kartu.

Kaip ir per veteranų čempionatą, mūsų padaliniai ir šeimos gali būti susirinkimo vietos, kuriose palaikome vieni kitus, – sandorų bendruomenės, skatinamos Kristaus meilės vienų kitiems, padedant vieni kitiems įveikti visus patiriamus sunkumus, teikiančios stiprybės ir padrąsinimo neteisiant vieniems kitų. Mums vieniems kitų reikia. Dieviška stiprybė kyla iš vienybės, todėl Šėtonas siekia mus suskaldyti.

Deja, kai kuriems iš mūsų dėl įvairių priežasčių kartais gali būti sunku lankyti bažnyčią. Tai gali būti žmogus, kuriam kyla klausimų dėl tikėjimo, arba kas nors, ką kamuoja socialinis nerimas ar depresija. Tai gali būti žmogus iš kitos šalies ar kitos rasės, arba turintis kitokią gyvenimo patirtį ar požiūrį į dalykus, kuris gali jausti, kad nepritampa. Tai gali būti net miego stokojantys ir emociškai įsitempę kūdikių ir mažų vaikų tėvai ar vienišas žmogus padalinyje, kupiname sutuoktinių porų ir šeimų. Tai taip pat gali būti kas nors, kas kaupia drąsą, kad sugrįžtų po daugelio metų buvimo kitur, arba žmogus, kuris jaučia, kad tiesiog neprilygsta ir niekada nepritaps.

Prezidentas Raselas M. Nelsonas sakė: „Jei pora jūsų apylinkėje išsituokia ar jaunas misionierius grįžta namo per anksti, ar kuris nors paauglys ima abejoti savo liudijimu, jiems nereikia jūsų teisimo. Jiems reikia patirti tyrą Jėzaus Kristaus meilę, atsispindinčią jūsų žodžiuose ir poelgiuose.“

Mūsų patirtis bažnyčioje yra skirta parūpinti tuos gyvybiškai svarbius ryšius su Viešpačiu ir aplinkiniais, ryšius, kurie yra labai reikalingi dvasinei ir emocinei gerovei. Pradedant nuo krikšto, mūsų, kaip Dievo šeimos narių, Kristaus kūno narių, su Dievu sudaromų sandorų neatskiriama dalis yra pareiga mylėti ir rūpintis vienas kitu, o ne tik pažymėti varnelę darbų, kurių iš mūsų tikimasi, sąraše.

Kristaus meilė ir rūpestis yra kilnesni ir šventesni. Tyra Kristaus meilė yra tikroji meilė. Kaip mokė prezidentas Nelsonas, „tikroji meilė skatina mus „nešti viena[m] kito naštas“ [Mozijo 18:8], užuot vieniems ant kitų jas krovus“.

Gelbėtojas sakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ Ir prezidentas Nelsonas pridūrė: „Tikroji meilė yra pagrindinė tikrojo Jėzaus Kristaus pasekėjo savybė. Gelbėtojo žinia aiški: Jo tikrieji mokiniai stiprina, pakylėja, padrąsina, įtikinėja ir įkvepia – kad ir kokia sunki būtų padėtis. […] Kaip kalbame su kitais ir apie kitus […] iš tiesų svarbu.“

Gelbėtojas moko apie tai labai paprastai. Tai apibendrina auksinė taisyklė: daryk kitiems tai, ką norėtum, kad kiti darytų tau. Įsivaizduokite save to žmogaus vietoje ir elkitės su juo taip, kaip norėtumėte, kad su jumis būtų elgiamasi, jei būtumėte jo vietoje.

Į Kristaus panašus elgesys su kitais neapsiriboja vien mūsų šeimomis ir bendruomenėmis. Jis apima mūsų seseris ir brolius, priklausančius kitiems tikėjimams arba visai netikinčius. Jis apima mūsų brolius ir seseris iš kitų šalių ir kultūrų bei turinčius skirtingus politinius įsitikinimus. Visi esame Dievo šeimos dalis, o Jis myli visus savo vaikus. Jis trokšta, kad Jo vaikai mylėtų Jį ir taip pat vieni kitus.

Gelbėtojo gyvenimas buvo pavyzdys to, kaip mylėti, rinkti ir pakylėti netgi tuos, kuriuos visuomenė laikė atstumtaisiais ir nešvariais. Mums įsakyta sekti Jo pavyzdžiu. Esame čia, kad išsiugdytume Kristaus savybes ir galiausiai taptume panašūs į mūsų Gelbėtoją. Jo evangelija – ne darbų sąrašų evangelija; tai tapimo evangelija – tapimo tokiam, koks Jis yra, ir mylėjimo taip, kaip myli Jis. Jis nori, kad taptume Sionės liaudimi.

Savo gyvenimo trečiojo dešimtmečio pabaigoje patyriau gilios depresijos laikotarpį ir tuo metu atrodė, tarsi realybė, kad Dievas egzistuoja, staiga dingo. Negaliu iki galo paaiškinti to jausmo, išskyrus tai, kad galiu pasakyti, jog jaučiausi visiškai pasimetusi. Nuo pat vaikystės visada žinojau, kad mano Dangiškasis Tėvas egzistuoja ir kad galiu su Juo kalbėtis. Bet tuo laikotarpiu jau nebežinojau, ar Dievas yra. Niekada anksčiau gyvenime nebuvau patyrusi nieko panašaus ir atrodė, kad visas mano pamatas griūva.

Dėl to man buvo sunku lankyti bažnyčią. Ėjau, tačiau iš dalies todėl, kad bijojau būti pažymėta kaip „neaktyvi“ arba „mažiau ištikima“ ir bijojau tapti kažkam pavestu projektu. Tuo laikotarpiu man labai reikėjo jausti nuoširdžią aplinkinių meilę, supratimą ir palaikymą, o ne teisimą.

Bijojau, kad žmonės galvos apie mane tai, ką aš pati galvojau apie kitus, kai jie nesilankė reguliariai bažnyčioje. Ši skaudi asmeninė patirtis mane išmokė vertingų pamokų apie tai, kodėl mums įsakyta neteisti vienam kito neteisiai.

Ar yra tokių, kurie kenčia tylėdami, bijodami, kad kiti sužinos apie jų slaptas kovas, nes nežino, kaip bus reaguojama?

Tik Viešpats iki galo žino, kokiu sudėtingumo lygiu kiekvienas iš mūsų bėgame gyvenimo lenktynėse – su kokia našta, iššūkiais ir kliūtimis susiduriame, kurių dažnai kiti nemato. Tik Jis visiškai supranta gyvenimą keičiančias žaizdas ir traumas, kurias kai kurie iš mūsų galbūt patyrėme praeityje ir kurios vis dar veikia mus dabar.

Dažnai mes net save griežtai teisiame, galvodami, kad trasoje turėtume būti gerokai toliau priekyje. Tik Viešpats iki galo žino mūsų asmeninius ribotumus ir gebėjimus ir dėl to Jis vienintelis tikrai gali spręsti apie mūsų rezultatus.

Seserys ir broliai, būkime kaip žiūrovai toje istorijoje ir palaikykime vieni kitus savo mokinystės kelionėje nepaisydami aplinkybių! Tam neturime laužyti taisyklių ar žeminti standartų. Iš tikrųjų tai yra antras didysis įsakymas – mylėti savo artimą kaip save patį. Ir kaip sakė Gelbėtojas, „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų […], man padarėte“, ar tai būtų į gera ar į bloga. Jis taip pat mums nurodė: „Jei nesate viena, jūs – ne mano.“

Kiekvieno iš mūsų gyvenime bus akimirkų, kai mums reikės pagalbos ir padrąsinimo. Dabar įsipareigokime visada taip elgtis vieni dėl kitų. Tai darydami išsiugdysime didesnę vienybę ir suteiksime erdvės Gelbėtojui atlikti savo šventą darbą – išgydyti ir pakeisti kiekvieną iš mūsų.

Visiems jums, kurie galbūt manote, kad smarkiai atsilikote šiose gyvenimo lenktynėse, šioje mirtingojo gyvenimo kelionėje, prašau tęsti toliau. Tik Gelbėtojas gali iki galo nuspręsti, kur šiuo metu turėtumėte būti, ir Jis yra užjaučiantis ir teisingas. Jis yra Didysis gyvenimo lenktynių Teisėjas ir vienintelis, kuris visiškai supranta, kokio sudėtingumo lenktynėse bėgate, einate ar krypuojate. Jis atsižvelgs į jūsų ribotumą, jūsų galimybes, gyvenimo patirtį ir slaptas naštas, kurias nešate, o taip pat ir į jūsų širdies troškimus. Jūs galbūt taip pat mušate simbolinius pasaulio rekordus. Prašau, nepraraskite vilties. Tęskite toliau! Pasilikite! Jūs tikrai priklausote! Viešpačiui reikia jūsų, ir mums reikia jūsų!

Kad ir kur pasaulyje gyventumėte, kad ir kaip toli, prašau visada atminti, kad jūsų Tėvas danguje ir jūsų Gelbėtojas jus visiškai pažįsta ir tobulai myli. Jie niekada jūsų nepamiršta. Jie nori parsivesti jus namo.

Nenuleiskite savo akių nuo Gelbėtojo. Jis yra jūsų geležies lazda. Nepaleiskite Jo. Liudiju, kad Jis gyvas ir kad jūs galite Juo pasitikėti. Taip pat liudiju, kad Jis palaiko jus.

Meldžiu, kad visi sektume Gelbėtojo pavyzdžiu ir palaikytume vieni kitus, Jėzaus Kristaus vardu, amen.