Liūdesys

Savana užsitraukė antklodes ant galvos. Šiandien buvo labai sunki diena.

Šiandien per pamokas Savana negalėjo sutelkti dėmesio į nieką. Ji jautėsi pavargusi, nusivylusi ir liūdna. Viduje ją jau kurį laiką kažkas slėgė. Dienos pabaigoje ji tenorėjo palįsti po stalu ir pasislėpti.

Pastaruoju metu Savana beveik visą laiką buvo liūdna. Draugės stengėsi ją pralinksminti, tačiau Savana kartais nenorėdavo su jomis būti. Jos visada atrodė tokios laimingos. Kartais ji manė, kad jos bus laimingesnės be jos.

Kas su manimi negerai? Savana stebėjosi. Kodėl negaliu būti laiminga kaip visi kiti?

Ji jautėsi tokia pat šalta ir vieniša, kaip pilki debesys už lango. O dabar ji tiesiog norėjo miegoti.

Savana išgirdo, kaip atsivėrė jos miegamojo durys.

„Savana, – tarė mama, prisėdusi ant lovos krašto, – ar kažkas negerai?“

„Viskas gerai, – atsakė Savana. – Tiesiog pavargau.“

„Ar tikrai? – paklausė mama. – Nerimauju dėl tavęs.“

„Man viskas gerai“, – tarė Savana.

„Gerai. – Mama atsistojo. – Juk žinai, kad gali su manimi pasikalbėti apie bet ką. Myliu tave.“

Savana gulėjo lovoje iki vakarienės. Tąnakt ji negalėjo užmigti. Jos smegenys nesiliovė galvojusios apie viską.

Kitą dieną ji vis dar jautėsi išsekusi. Tai buvo dar viena ilga diena. Savana grįžo namo iš mokyklos ir atsisėdo prie virtuvės stalo. Ji atsiduso ir pažvelgė pro langą. Vėl snigo.

„Savana?“

Savana atsisuko ir nustebo pamačiusi į kambarį įeinančią močiutę.

„Labas, močiute, – tarė Savana. – Ką čia veiki?“

Močiutė atsisėdo. „Tavo mama norėjo, kad ateičiau, – atsakė ji. – Ji nerimauja dėl tavęs.“

„Aš tiesiog labai pavargau. Bet man viskas gerai“, – kalbėjo Savana.

Močiutė švelniai šyptelėjo: „Ar aš tau kada pasakojau, kai mudu su seneliu vieną vasarą persikraustėme?“

„Ne, nemanau“, – atsakė Savana.

„Aš visą laiką liūdėjau, – pasakojo močiutė. – Norėjau būti laiminga, bet man tiesiog niekas nerūpėjo. Jaučiausi tokia vieniša.“

„Bet tu turėjai senelį ir mano mamą. – Savana nudelbė akis į savo batus. – Kodėl jauteisi vieniša?“

„Negalėjau suprasti, kas darosi, – atsakė močiutė. – Niekada anksčiau taip nesijaučiau. Galiausiai nuėjau pas gydytoją.“

„Kas nutiko?“

Močiutė uždėjo ranką jai ant pečių. „Sužinojau, kad sergu depresija.“

„A, tu tiesiog liūdėjai?“ – paklausė Savana.

„Ne, depresija tai daugiau nei liūdesys, – paaiškino močiutė. – Atrodė, kad mano liūdesys niekur nesitraukė. Man sunkiai sekėsi daryti tai, ką įprastai darydavau. Man buvo sunku bendrauti su kitais žmonėmis, net su savo šeima. Man tikrai reikėjo pagalbos.“

Savana pakėlė akis: „Kokios pagalbos?“

„Gydytoja paaiškino, kas buvo ne taip, ir mes drauge sudarėme planą, kaip man padėti jaustis geriau, – pasakojo močiutė. – Bet kartais vis tiek liūdėdavau. Dažnai meldžiausi. Kai jausdavausi vieniša, įsivaizduodavau šalia sėdintį Gelbėtoją. Prisimindama Jį pasijusdavau geriau.“

Savana net krūptelėjo pažvelgusi į sniegą lauke. „Man irgi labai liūdna. Stengiuosi jaustis laiminga, bet kartais tiesiog negaliu, o tada pykstu ant savęs dėl to, kad taip jaučiuosi.“

„Žinau, brangute. – Močiutė apkabino Savaną. – Kartais ir aš taip jaučiuosi. Tačiau tu nesi viena. Aš tave myliu, tavo tėveliai myli tave, Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus irgi myli tave. Jie supranta tavo liūdesį ir niekada tavęs nepaliks.“

Gal močiutė ir teisi, – susimąstė Savana. – Aš gi ne viena! Viduje Savanai palengvėjo.

„Manau, kad turiu pasikalbėti su mama, – tarė Savana. – Ji taip pat nori man padėti.“

„Puiki mintis!“ Močiutė paėmė Savanai už rankos.

Savana nusišypsojo ir palinko prie močiutės peties. Ji nebejautė tokio šalčio ir vienišumo.

Marinos Pesarodonos iliustracijos