Beždžionių paieška

„Oho! – tarė Etanas. – Ar matei tą?“

„Taip, pažiūrėk į jos mielą uodegėlę!“ – tarė Lilė.

Bostonas pažvelgė aukštyn, bet matė tik šešėlius.

„Šiandien jau matėme tris beždžiones!“ – tarė Etanas.

Bet Bostonas nematė nei vienos! Jo šeima atvyko į atogrąžų mišką stebėti laukinių beždžionių. Tačiau beždžionės buvo per toli, kad Bostonas jas pamatytų.

Bostonas buvo aklas. Jis galėjo matyti tik iš labai arti. Paprastai aklumas jam netrukdė. Jis vis dar gali daryti daug įdomių dalykų. Tamsoje jis galėjo pirštais skaityti Brailio raštu ir vaikščioti su lazdele. Jis galėjo surasti žmones klausydamasis jų balsų.

Tačiau kartais Bostonui nepatikdavo būti aklam. Pavyzdžiui, šiandien.

Bostonas atsisėdo ant žemės ir atsiduso. Tai nesąžininga! – pagalvojo jis.

Po kelių minučių jam kilo mintis. Dangiškasis Tėve, prašau, padėk beždžionei prieiti pakankamai arti, kad aš ją pamatyčiau, – mintyse meldė Bostonas.

Bostonas dar nematė jokių beždžionių. Tada jis išgirdo iš toli sklindantį triukšmą.

„Girdėjai tai? – paklausė Bostonas. – Manau, kad tai buvo beždžionė!“

„Nieko negirdėjau“, – tarė Etanas.

“Ir aš negirdėjau, – tarė tėtis. – Turi gerą klausą!“

Bostonas išgirdo, kaip pro krūmus prie tako prabėgo beždžionė. Jis parodė į ten, iš kur sklido garsas. „Va ten!“

Tada jis išgirdo dar vieną, dar kitą. Kartais jo šeima pamatydavo beždžiones, kai jis į jas parodydavo. Tačiau nė viena beždžionė nepriartėjo taip arti, kad jis galėtų pamatyti.

Netrukus atėjo laikas vykti namo.

„Gaila, kad nepamatei beždžionių“, – tarė mama einant prie automobilio.

Bostonas gūžtelėjo pečiais. „Nieko tokio. Norėjau bent vieną pamatyti, bet užtat jų daug išgirdau.“ Tada jis prisiminė apie maldą. „Tai man primena Šventąją Dvasią.“

„Ką turi omenyje?“ – paklausė mama.

„Kai ėmiau klausytis, supratau, kad jos yra visur aplink mane. Galėjau jas girdėti, nors ir nemačiau. Tai panašu į tai, kaip įsiklausydamas galiu išgirsti Šventąją Dvasią.“

„Puiki mintis“, – tarė mama.

Bostonas išgirdo kažką šalia esančiuose krūmuose. Tada kažkas išbėgo į taką – tiesiai priešais jį! Ji turėjo rausvus plaukus ir ilgą uodegą. Ji sustojo ir žiūrėjo tiesiai į jį. Tada ji vėl nuskuodė į medžius.

Beždžionė! Jam vis dėlto pavyko pamatyti ją!

Bostonas nusišypsojo. Būti aklam kartais būdavo sunku. Tačiau šiandien tai padėjo jam daugiau sužinoti apie Šventąją Dvasią. Ir tai buvo gana šaunu.

Alysos Gonzales iliustracijos