Šešėlių išsklaidymas dainomis

„Laikas miegoti“, – šypsodamasi tarė mama.

Loganas nuėjo į savo kambarį. Jis pasimeldė ir įsiropštė į lovą. Tada mama paskaitė jam pasaką. Jis lėtai užmerkė akis. Netrukus jis užmigo.

Tačiau Loganas susapnavo baisų sapną. Jis buvo vienas tamsoje. Jis pamatė didelę pabaisą su spygliais ir didžiuliais dantimis. Ji urzgė ant jo. Tada ji pradėjo bėgti link jo!

Loganas bandė pabėgti. Bet jis paslydo ir parkrito! Pabaisa vis artėjo ir didėjo, kol –

Loganas pabudo ir atsisėdo lovoje. Jis nusibraukė nuo akių ašaras ir pamatė, kad lauke vis dar tamsu.

Jis norėjo apie tą sapną pasikalbėti su savo tėveliais. Tačiau nenorėjo išlipti iš lovos. Dėl tamsos jam atrodė, kad kažkur slepiasi pabaisa. Kiekvienas šešėlis atrodė baisus. Lauke lojantis šuo priminė pabaisos urzgimą.

Loganas prisitraukė paklodę prie nosies. Jis bijojo net pajudėti.

Jis norėjo vėl užmigti. Tačiau kaskart užmerkęs akis jis išvysdavo piktą pabaisos snukį su aštriais dantimis. Jis niekaip negalėjo nustoti žiūrėti į baisius šešėlius.

Tada jis pamatė nuotrauką ant stalelio prie savo lovos. Tai buvo nuotrauka, kurioje jis, jo du broliai, tėtis ir mama buvo nusifotografavę prie šventyklos Monterėjuje, Meksikoje. Jie atrodė tokie laimingi.

Staiga jis prisiminė savo mėgstamos pradinukų dainelės žodžius. „Norėčiau į šventyklą, – tyliai pradėjo dainuoti Loganas, – kada nors aš įžengt – pabūti Dievo Dvasioj, širdingai pasimelst.“*

Dainuodamas Loganas prisiminė tą dieną su šeima šventykloje. Jis jautėsi toks ramus. Dėl šventyklos jis galėjo būti su savo šeima amžinai.

Loganas per savo balsą nebegirdėjo šuns lojimo. Jis užsimerkė ir toliau dainavo: „Tik per ją aš su Dievu, šeima gyvensiu amžinybėj.“ Širdyje pajutęs ramybę jis pagaliau nusišypsojo. Jis suprato, kad nėra jokios pabaisos.

Kambaryje buvo tamsu ir baisu. Bet dabar jame buvo ramu ir saugu. Loganas atsigulė ant pagalvės ir ramiai užmigo.

Kai jis pabudo, lauke jau švietė saulė. Jis atsikėlė ir pažvelgė į saulės spindulius, atsispindinčius nuo šventyklos nuotraukos. Ruošdamasis į bažnyčią jis niūniavo savo mėgstamą dainelę.

Pakeliui į bažnyčią jis papasakojo šeimai apie savo košmarą ir dainelę, kurią dainavo. Sakramento salėje jis klausėsi pasisakymų ir giedojo giesmes. Po to buvo metas eiti į Pradinukų organizacijos pamokėlę.

Loganui patiko klausytis pianino. Dabar jis žinojo, kad kai kurios dainelės yra pakankamai galingos, kad priverstų pasitraukti net baisiausias pabaisas.

„Sveiki atėję į dainavimo valandėlę, – tarė Pradinukų organizacijos vadovė. – Nuo kurios dainelės pradėsime?“

„Žinau! – tarė Loganas, keldamas ranką aukštyn. – Padainuokime dainelę „Norėčiau į šventyklą.“

Iliustravo Karolina Farijas