Drąsioji Anika

„Ar pasiruošusi?“ – paklausė mama.

Anika linktelėjo ir apkabino savo pliušinį meškiuką. Ji nešiojosi jį į bažnyčią. Ji vylėsi, kad jis padės jai būti drąsesnei.

Anika šiandien turėjo kalbėti per pradinukų pasirodymą. Bet ji visai neseniai atvyko į šią šalį. Ji nedaug kalbėjo angliškai. Tad ji ketino kalbėti ispaniškai. Ar visi supras?

Mama ją apkabino. „Žinau, kad jaudiniesi. Bet atmink, kad su tavimi bus Šventoji Dvasia! Tu nesi viena.“

Anika šiek tiek nusiramino. Ji nusišypsojo savo pliušiniam meškiukui. Tada mes būsime trise, – pamanė ji. – Aš, mano meškiukas ir Šventoji Dvasia!

Per pradinukų pasirodymą Anikos klasė kalbėjo apie tai, ko jie išmoko tais metais. Jie vienas po kito ėjo prie pakylos. Netrukus atėjo Anikos eilė.

Ji apkabino savo meškiuką. Ji gali būti drąsi!

„Mano šeima kas vakarą studijuoja Raštus pagal Ateik ir sek paskui mane, – ispaniškai pasakė Anika. Ji giliai įkvėpė. – Sužinojome, kaip Džozefas Smitas atleido jį įskaudinusiems žmonėms. Aš irgi galiu atleisti kitiems. Jėzaus Kristaus vardu, amen.“

Anika grįžo į savo vietą. Mokytoja nusišypsojo jai ir jos meškiukui. „Šaunuolė, – sušnibždėjo ji. – Abu buvote labai drąsūs!“

Aniką užliejo šiltas jausmas. Ji buvo drąsi! Ir ji suprato, kad su ja buvo Šventoji Dvasia.

Keitės Rius iliustracijos