Laiškas tiems, kam sunku įveikti save ir atleisti

Mielas drauge!

Atrodo, kad būti įskaudintam ar įžeistam yra visuotinė patirtis. Mus supantys žmonės dažnai pasako ar padaro ką nors, dėl ko jaučiamės pikti, ignoruojami, įžeisti, menkinami ar nevertinami.

Prieš daugelį metų bažnyčioje mane įskaudino. Pykau, sielojausi ir norėjau, kad tas žmogus atsiprašytų, tačiau taip neįvyko. Bandžiau pamiršti tai, kas nutiko, manydama, jog mano jaustas skausmas ir pyktis tiesiog išnyks.

Tačiau tą pyktį nešiojausi su savimi kelerius metus. Pagieža, kurią jaučiau tam žmogui, niekaip nedingo.

Apie tai vieną dieną pasikalbėjau su drauge. Mano širdyje sukirbėjo mintis:

Atleisti.

Dvasia ragino mane atleisti tam žmogui, ant kurio taip pykau. Nustebau.

Kaip aš turėjau atleisti tam žmogui? Aš buvau ta, kuri buvo įskaudinta, todėl nusipelniau, jog manęs paprašytų atleidimo, ar ne?

Ilgai kovojau su šiuo raginimu. Tačiau apmąsčiau savo Gelbėtojo pavyzdį ir Jo mokymus apie atleidimą:

„Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums,

O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mato 6:14–15).

Net ant kryžiaus Gelbėtojas meldė savo Tėvą atleisti kareiviams, kurie Jį nukryžiavo (žr. Luko 23:34).

Taip pat prisiminiau prezidento Raselo M. Nelsono kvietimą naudotis „nuolankumu, drąsa ir stiprybe, kurių reikia tam, kad atleistumėte, ir tam, kad siektumėte atleidimo. […]

Jei šiuo metu atrodo, kad atleisti neįmanoma, melskite galios per apmokantį Jėzaus Kristaus kraują, kad jums padėtų.“

Turėdama visa tai omenyje, daug meldžiausi. Meldžiausi Dangiškajam Tėvui sakydama: „Jei Tavo valia tokia, kad tam žmogui atleisčiau, atverk duris ir padėk man tai įgyvendinti, nes pati to padaryti nepajėgiu.“

Kitą dieną bažnyčioje su mane įskaudinusiu žmogumi susidūriau akis į akį. Vedama Dvasios pajutau, kad turiu paprašyti atleidimo. Atsiprašiau, kad ne visada buvau gera draugė ir paprašiau man atleisti. Man atleido ir taip pat paprašė manęs atleisti už tai, ką padarė. Atleidau.

Pajutau palengvėjimą. Vis dar buvau įsiskaudinusi, bet jaučiausi geriau. Išsilaisvinau iš taip ilgai mane kamavusių skausmo ir sielvarto. Galėjau ramiai gyventi toliau.

Kartais gali atrodyti, jog atleisti neįmanoma. Tačiau pykčio laikymas mus tik dar labiau skaudina. Dangiškasis Tėvas nenori, kad ir toliau kęstume skausmą, sielvartą ir pyktį, už kuriuos Jėzus taip brangiai sumokėjo, kad iš jų išsilaisvintume. Kadangi Jis mus myli, nori, kad džiaugtumės.

Mano drauge, prašau, būk pasiryžęs išsilaisvinti nuo naštos, kurią užsikrovei. Atiduok ją Gelbėtojui ir įsileisk Jo meilę į savo gyvenimą. Nesirink skausmo. Vietoj jo pasirink Jį.

Sesuo Kristina M. Ji, antroji patarėja visuotinėje Paramos bendrijos prezidentūroje, liudijo: „Viešpats reikalauja, kad atleistume savo pačių labui. Tačiau Jis neprašo, kad tai darytume be Jo pagalbos, meilės ir supratimo. Per mūsų sandoras su Viešpačiu kiekvienas galime gauti stiprinančios galios, vadovavimo ir pagalbos, kurių mums reikia, kad atleistume ir kad mums būtų atleista.“

Mano brangus drauge, esi be galo mylimas. Tavo kelias į atleidimą tikriausiai nebus toks, koks buvo mano. Bet kadangi visi esame Dievo vaikai ir esame labai mylimi, Jis rūpinsis kiekvienu iš mūsų taip, kaip mums bus geriausia. Jis parodys mums išgydymo kelią, net jei jis nebus trumpas.

Viliuosi, jog sieksi atleidimo, kurio taip reikia tavo sielai. Tikiuosi, kad mano žodžiai tau buvo naudingi, bet dar svarbiau yra tai, kad Dvasia tau paliudijo tiesą, jog Gelbėtojas gali suteikti ramybę, palengvėjimą ir pilnatvę.

Su meile

Tavo draugė