Pabėgimas iš Vietnamo

Deivido Gryno iliustracija

Šviesų 1975 m. balandžio sekmadienį karo nuniokotame Vietname į vietinius susirinkimų namus įžengė Saigono skyriaus prezidentas Ngujenas Van Tei. Jį tuoj pat apsupo skyriaus nariai nusivylimo ir vilties kupinais veidais. „Prezidente Tei! Prezidente Tei! – šaukė jie. – Ar turite kokių žinių?“

„Viską, ką žinau, pasakysiu po sakramento susirinkimo“, – atsakė jis. Jis ragino visus išlikti ramius. „Į visus jūsų klausimus bus atsakyta.“

Dešimtmečius Vietnamas buvo suskaldyta šalis. Netrukus po Antrojo pasaulinio karo čia kilo konfliktas. Amerikiečių pajėgos beveik dešimtmetį kartu su pietų vietnamiečiais kovojo prieš komunistinį Šiaurės Vietnamo valdymą, tačiau dideli kariuomenės nuostoliai lėmė Amerikos pasitraukimą iš karo. Tuo metu Šiaurės Vietnamo pajėgos artėjo prie pietinės dalies sostinės Saigono.

Įėjęs į sakramento salę ir atsisėdęs priekyje, prezidentas Tei išgirdo artilerijos šūvių dundesį. Karas, atvedęs tiek daug Vietnamo šventųjų prie sugrąžintosios evangelijos, dabar draskė skyrių.

Po susirinkimo prezidentas Tei šventuosius informavo, kad Jungtinių Valstijų ambasada ruošiasi evakuoti Bažnyčios narius. Skyriaus nariai primygtinai prašė, kad prezidento Tei šeima nedelsdama evakuotųsi ir jis galėtų visą dėmesį skirti visų kitų evakuacijai.

Jo žmona Lien ir trys vaikai kartu su motina ir seserimis po kelių valandų išskrido iš Saigono.

Kitą dieną prezidentas Tei ir kitas šventasis, Tran Van Ngija, šoko ant motociklo ir išvyko ieškoti Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus pagalbos. Tačiau netrukus jie pamatė tanką su didele patranka, greitai važiuojantį link jų.

Ngija staiga pasuko nuo kelio ir su prezidentu Tei įšoko į griovį slėptis. Tankas praburzgė pro šalį.

Dabar Saigonas buvo Šiaurės Vietnamo rankose.

Po savaitės, 1975 m. gegužę, Le Mi Lien išlipo iš sausakimšo autobuso karinėje stovykloje netoli San Diego, Kalifornijoje, JAV vakarinėje pakrantėje. Priešais ją buvo besiplečiantis palapinių miestelis, įkurtas 18000 pabėgėlių iš Vietnamo priglausti.

Lien neturėjo pinigų ir beveik nekalbėjo angliškai. Ir ji turėjo tris vaikus, kuriais turėjo rūpintis, laukdama žinių apie savo vyrą, likusį Vietname.

Pirmą naktį stovykloje Lien padarė viską, kad jos vaikams būtų patogu. Stovykloje jai nedavė antklodžių ir davė tik vieną lovelę. Jos sūnūs Vu ir Hvi susigrūdo į lovelę, o kūdikis miegojo hamake, kurį Lien pagamino iš paklodės ir guminių juostų.

Pačiai Lien nebuvo kur atsigulti, todėl ji miegojo sėdėdama ant lovelės krašto, atsirėmusi į palapinės stulpą. Naktimis buvo šalta, ir jos sveikata pablogėjo. Netrukus jai buvo diagnozuota tuberkuliozė.

Ji nuolat meldėsi, kad jos vyras išliktų stiprus, tikėdama, kad, jei ji ištvers savo išmėginimus, jis išgyvens savuosius. Ji nieko iš jo negirdėjo nuo to laiko, kai išskrido iš Saigono.

Kas rytą sūpuodama verkiantį kūdikį Lien irgi verkdavo. „Prašau, – maldavo ji Viešpaties, – leisk man ištverti bent šią dieną.“

1976 m. prezidentas Tei buvo įkalintas Tanongname. Jis labai norėjo gauti kokių nors žinių apie žmoną ir vaikus, tačiau viskas, ką apie juos žinojo, buvo žodžiai iš Honkongo misijos prezidento telegramos: „Lien ir šeimai viskas gerai. Jie su Bažnyčia.“

Praėjus daugiau nei metams Tei svarstė, kada vėl bus laisvėje.

Gyvenimas kalėjimo stovykloje buvo žeminantis. Tei ir kiti belaisviai buvo laikomi barakuose, kuriuose knibždėte knibždėjo žiurkės. Jie miegojo ant lovų, pagamintų iš plieninių plokščių. Dėl menko ir sugedusio maisto bei antisanitarinių sąlygų stovykloje žmonės ėmė sirgti tokiomis ligomis kaip dizenterija ir beriberis.

Perauklėjimas pagal naujosios valdžios principus buvo susijęs su sunkiu darbu ir politine indoktrinacija. Kiekvienas stovyklos taisykles pažeidęs žmogus galėjo būti žiauriai sumuštas ar įkalintas vienutėje.

Tei visa tai išgyveno stengdamasis neišsiskirti iš kitų ir laikydamasis savojo tikėjimo. Kurį laiką jis svarstė apie pabėgimą iš stovyklos. Tačiau pajuto, kad Viešpats jį sulaiko. Dvasia kuždėdavo: „Būk kantrus. Viešpačiui tinkamu metu viskas bus gerai.“

Kiek vėliau Tei sužinojo, kad jo seseriai Ba bus leista jį aplankyti stovykloje. Jei tik jis galėtų jai perduoti laiškelį šeimai, ji nusiųstų jį jiems.

Ba apsilankymo dieną Tei laukė eilėje, kol sargybiniai darė viso kūno kratas prieš jį stovėjusiems kaliniams. Laiškelį jis paslėpė už medžiaginės juostelės kepurės viduje. Tada į kepurę jis įsidėjo mažą užrašų knygelę ir rašiklį. Jei pasiseks, ta užrašų knygelė atitrauks sargybinių dėmesį.

Šie apžiūrėjo rašiklį ir užrašų knygelę, ir leido jam eiti.

Netrukus Tei pamatė seserį ir jai į rankas įspraudė laiškelį. Jis apsiverkė, kai Ba davė jam šiek tiek maisto ir pinigų. Jis tikėjo, kad ji perduos jo laiškelį Lien.

Po šešių mėnesių Ba grįžo į stovyklą su laišku. Viduje buvo Lien ir vaikų nuotrauka. Jis suvokė, kad daugiau laukti nebegali.

Jis turėjo rasti būdą, kaip palikti stovyklą ir patekti į šeimos glėbį.

Vykdydama misiją rūpintis šeimomis, Bažnyčios socialinė tarnyba kartu su nariais Jungtinėse Valstijose suorganizavo rūpinimąsi maždaug 550 pabėgėlių iš Vietnamo, kurių dauguma nebuvo Bažnyčios nariai. Lien ir jos šeimą rėmė Brigamo Jango universiteto profesorius Filipas Flameris ir jo žmona Mildred. Jie padėjo šiai šeimai persikelti iš Kalifornijos į Provo miestą Jutoje.

Iš pradžių Lien sunkiai sekėsi susirasti darbą. Filipas nuvežė ją į pigių prekių parduotuvę, kad ji pamėgintų gauti valytojos darbą. Tačiau pokalbio metu parduotuvės šeimininkas perplėšė jos vidurinės mokyklos diplomą per pusę ir pasakė: „Čia jis negalioja.“

Netrukus ji rado laikiną darbą skinti vyšnias netoliese esančiame sode. Vėliau ji susirado siuvėjos darbą ir prie uždarbio prisidurdavo kepdama vestuvinius tortus. Filipo padedama ji taip pat užsidirbdavo spausdindama dokumentus BJU studentams.

Nepaisant šeimos patiriamų sunkumų, Lien liko ištikima Viešpačiui. Ji mokė savo vaikus apie maldos galią, žinodama, kad malda gali padėti jiems ištverti sunkumus.

Tada, 1977 m. pabaigoje, Lien sužinojo, kad jos vyras yra pabėgėlių stovykloje Malaizijoje. Kai galų gale buvo paleistas iš Tanongnamo, jis sugebėjo palikti Vietnamą senu žvejybiniu laiveliu. Dabar jis buvo pasiruošęs grįžti į šeimą. Jam tereikėjo rėmėjo.

Norėdama sutaupyti pakankamai pinigų, kad galėtų padėti Tei atvykti į JAV, Lien pradėjo dirbti dar daugiau valandų.

1978 m. sausį Le Mi Lien nerimastingai sėdėjo automobilyje, važiavusiame į Solt Leik Sičio tarptautinį oro uostą. Pirmą kartą po beveik trejų metų ji važiavo susitikti su savo vyru.

Atvažiavusi į oro uostą, Lien prisijungė prie kitų draugų ir Bažnyčios narių, atvykusių pasveikinti Tei.

Neilgai trukus Lien išvydo Tei, besileidžiantį eskalatoriumi. Jis atrodė išblyškęs ir sutrikęs. Tačiau, pamatęs Lien, jis jai šūktelėjo. Lien krūtinę užpildė emocijos.

Ji apkabino Tei. „Ačiū Dievui danguje, – sušnibždėjo ji, – pagaliau tu namie!“