„Gelbėtojo meilė ir rūpinimasis kiekvienu“, Liahona, 2025 m. liepa.
Gelbėtojo meilė ir rūpinimasis kiekvienu
Mūsų buvo paprašyta mylėti vieniems kitus ir tarnauti vieni kitiems taip, kaip tai daro Jėzus Kristus, – kiekvienam atskirai.
Alekso Nabaumo iliustracija
Netrukus po savo krikšto 1984 m. rugpjūtį išgirdau apie linksmą renginį su muzika ir ant grotelių kepamais kepsniais, vyksiantį netoli nuo tos vietos, kur gyvenau Kvekvėje, Zimbabvėje. Mano draugai ir aš labai norėjome dalyvauti, bet tai buvo sekmadienį. Mano draugai nebuvo Bažnyčios nariai.
Jiems pasakiau: „Nueisiu į bažnyčią, bet po sakramento susirinkimo išsėlinsiu ir prisijungsiu prie jūsų.“
Mano draugai, kurie žinojo mano silpnybes, sakė: „Taip nespėsi. Kai ateisi, kepsniai bus pasibaigę.“
Turėjau apsispręsti. Ar eiti į bažnyčią, ar į šventę su ant grotelių kepamais kepsniais? Pasirinkau ant grotelių kepamus kepsnius, bet sekmadienio rytą sužinojau, kad jie buvo atšaukti. Tuo metu jau buvo per vėlu eiti į bažnyčią, todėl tiesiog likau savo mažame nuomojamame kambarėlyje.
Anksti tą popietę išgirdau balsą: „Ar čia gyvena Edis Dubė?“
Tai buvo mano skyriaus prezidentas Džonas Niuboldas su žmona Džina. Norėjau pasislėpti po lova! Bet man dar nespėjus nieko padaryti, jie stovėjo prie užuolaidos, skiriančios mano kambarį nuo likusios namo dalies.
„O, Edi, – tarė jie, – šiandien pasigedome tavęs bažnyčioje.“
Kurį laiką kalbėjomės, o jiems išėjus, jų malonūs žodžiai „Edi, pasigedome tavęs“ ir toliau aidėjo mano galvoje. Esu dėkingas už Džoną ir Džiną Niuboldus. Nuo tos dienos buvau palaimintas, nes jie padėjo man asmeniškai pamatyti mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus meilę ir rūpinimąsi kiekvienu žmogumi.
Po vieną
Pabuvęs su Tėvu, Jėzus atėjo pas nefitus kaip prisikėlusi esybė. Jis atėjo paguosti žmonių. Jis meilingai kvietė juos:
„Kelkitės ir ateikite pas mane, kad įkištumėte rankas į mano šoną ir taip pat kad paliestumėte vinių žymes mano rankose ir mano kojose, kad žinotumėte, jog aš – Izraelio Dievas ir visos žemės Dievas ir buvau nužudytas už pasaulio nuodėmes.
[…] Ir jie tai darė, prieidami po vieną, kol visi priėjo ir savo akimis pamatė, ir savo rankomis palietė, ir tikrai sužinojo ir paliudijo, kad tai tikrai jis, apie kurį pranašai rašė, jog ateisiąs“ (3 Nefio 11:14–15; kursyvas pridėtas).
Vėliau Gelbėtojas paprašė jų atvesti visus ligonius, sužalotus ar „bet kaip varginam[us] […] ir kai jie buvo atvesti pas Jį, Jis išgydė kiekvieną jų“ (3 Nefio 17:7, 9; kursyvas pridėtas). „Ir Jis ėmė jų mažus vaikus vieną po kito ir laimino juos, ir meldėsi Tėvui dėl jų“ (3 Nefio 17:21; kursyvas pridėtas).
Turint omenyje, kad ten buvo apie 2 500 žmonių, iš tiesų apima nuolankumas (žr. 3 Nefio 17:25). Kadangi gimiau ir augau Afrikoje, dažnai įsivaizduoju Gelbėtoją, stovintį ryškioje saulėje, laukiantį, kol galės išgydyti, paguosti, padrąsinti ir parodyti meilę visiems, kurie atėjo pas Jį. Mūsų, kaip Jo mokinių, yra prašoma tarnauti aplinkiniams taip, kaip Jis tarnauja, – kiekvienam atskirai.
Tarnaukite su tikėjimu
Jūsų apylinkės ar skyriaus Paramos bendrijos arba Vyresniųjų kvorumo prezidentūra, vyskupui ar skyriaus prezidentui pritarus, paskyrė jums asmenis ir šeimas, kuriems turite tarnauti. Gal kai kuriuos iš jų menkai pažįstate. Gal nerimaujate dėl jų lankymo, skambinimo jiems ar net žinučių rašymo. Galbūt nerimaujate, kad jie nenorės, jog juos lankytumėte. Tačiau jūsų vadovai pamaldžiai apsvarstė, ką šis pavedimas galėtų reikšti jums ir kokius palaiminimus jis galėtų atnešti jums ir šeimoms, kurioms tarnaujate. Tad tarnaukite su tikėjimu.
Prieš kelerius metus su Jungtinių Valstijų pietryčiuose esančio kuolo prezidentu prieš kuolo konferenciją nuvykau aplankyti kelių šeimų. Kai privažiavome vienus namus, mus pasitiko vyras nudėvėtais drabužiais.
„Ko norite? – šaukė jis. – Nenoriu, kad į mano namus vaikščiotų žmonės!“
Kai vyro elgesys tapo grėsmingas, susirūpinau. Norėjau čiupti kuolo prezidentą ir bėgti prie automobilio! Bet kuolo prezidentas buvo ramus. „Atsiprašome, – tarė jis. – Manėme, kad jūsų vyskupas jums pasakė, jog atvyksime.“
Jiems kalbant labai stipriai jutau Dvasią. Sukaupęs drąsą priėjau prie to vyriškio ir pasakiau: „Brangus broli, čia ateiti man pavedė prezidentas Tomas S. Monsonas [tuo metu jis buvo pranašas]. Atėjome jūsų aplankyti. Atnešu jums pranašo meilę.“
Pažvelgiau tam vyrui į akis ir pastebėjau, kad jos ašaroja. Jis ėmė mums pasakoti apie savo sunkumus. Jo žmona sirgo depresija. Jis buvo ką tik praradęs darbą. Jis neturėjo maisto savo vaikams maitinti. Kuolo prezidentas patikino tą vyrą, kad Bažnyčia padės jam ir jo šeimai. Maloniai pasikalbėjome.
Po kelių savaičių kuolo prezidento paprašiau papasakoti, kas naujo. Jis man pasakė, kad to brolio vyskupas ir apylinkės taryba padeda jam ir kad jis su žmona, kuri nėra Bažnyčios narė, pradėjo susitikinėti su misionieriais.
Tarnystė prasideda ištiesiant pagalbos ranką kitiems su tikėjimu ir meile. Jei tai darome su tikėjimu, pasikliaudami Viešpačiu, galime siekti Jo apreiškimo dėl Jo sumanymų ir mūsų bendravimo su kiekvienu Jo vaiku tikslų. Jis padės mums žinoti, ką sakyti ir daryti, ir patars, kaip „nešti vienas kito naštas, kad jos būtų lengvos“, „gedėti su tais, kurie gedi […], ir guosti tuos, kuriems reikia paguodos“ (Mozijo 18:8–9). Kai tai darysime, sužinosime, kaip stipriai Gelbėtojas iš tikrųjų myli kiekvieną.
Koks didis bus jūsų džiaugsmas
Iki šiol vis dar palaikau ryšį su Džonu ir Džina Niuboldais. Visus tuos metus jaučiu džiaugsmą dėl jų man išreikštos meilės. Ir jie jautė džiaugsmą matydami mano pažangą evangelijoje. Štai kas gali įvykti, kai tarnaujame: mes ir tie, kuriems tarnaujame, suartėjame ir labiau susisiejame su Gelbėtoju.
Gelbėtojas mokė, kad „Dievo akyse sielų vertė yra didžiulė. […]
Ir jei būtų taip, kad visas savo dienas dirbtumėte, šaukdami atgailą šiems žmonėms, ir atvestumėte pas mane tik vieną sielą, koks didis būtų jūsų džiaugsmas su ja mano Tėvo karalystėje!“ (Doktrinos ir Sandorų 18:10, 15; kursyvas pridėtas).
Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė, kad jei tarnystė jums nebuvo prioritetas, „visi galime elgtis geriau ir būti geresni, nei buvome“. Kviečiu jus pasikeisti ir atversti naują savo gyvenimo lapą. Pažadu, kad jei užsiimsite tarnyste, rasite iššūkių, su kuriais dabar susiduriate, sprendimus.
Gelbėtojo pažadai yra tikri: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“ (Mato 16:25).
Gelbėtojui padedant galite tapti tokiu tarnaujančiuoju broliu ar seserimi, kokių Jam reikia Dangiškojo Tėvo vaikų – kiekvieno Jo brangaus vaiko – gyvenimui palaiminti.