Širdyje jaučiu ramybę

Aut. Džiunia Midzoguči, Kiotas, Japonija

Studijuodamas slaugos mokykloje jaučiausi neturįs laiko pašaukimui Bažnyčioje ir studijavimui. Tačiau jaunystėje buvau išmokęs, kad tarnavimas ir paklusnumas Dievo įsakymams užtikrina laimingą gyvenimą.

Ankstyvoje paauglystėje mąsčiau apie atsiskyrimą nuo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios. Tačiau taip pat supratau, kad nesilaikiau visų Bažnyčios mokymų. Nusprendžiau, kad, jei ketinu atsiskirti nuo Bažnyčios, noriu dėl to jaustis gerai.

Taigi nusprendžiau stengtis paklusti viskam, ko moko evangelija. Tada, jei jausčiau, kad mokymai neturi prasmės, galėčiau be jokios graužaties išeiti.

Visa savo „galia, protu ir stiprybe“ (Doktrinos ir Sandorų 4:2) stengiausi paklusti Viešpaties mokymams ir stebėjau, kas bus. Ši patirtis man suteikė tokį laimės laikotarpį, kokio niekada anksčiau nebuvau patyręs. Likęs Bažnyčioje, pajutau, kad, žinodamas, kas yra tikroji laimė, galiu gyventi laimingai.

Tai patyręs, nusprendžiau vykti į misiją ir dalytis ramybe, kurią jaučiau širdyje. Supratau, kad, jei melsiuosi Dievui, Jis mane palaikys, suteiks vilties ir padės suprasti mano sunkumų priežastį, kad ir su kokiais išbandymais tektų susidurti.

Ką man daryti?

Baigęs tarnauti misijoje, kol studijavau, kad tapčiau slaugytoju, kasdien daug laiko praleisdavau mokydamasis darbo vietoje. Vėliau iki 2.00 ar 3.00 val. nakties ruošdavau namų darbus. Tada šiek tiek pamiegodavau, o kitą dieną vėl mokydavausi darbo vietoje.

Tuo metu tarnavau apylinkės Vaikinų organizacijos prezidentu. Man buvo labai sunku studijuoti ir vykdyti pašaukimą Bažnyčioje. Tačiau žinojau, kad, apleidęs savo pašaukimą, negalėsiu mokyti vaikinų, kaip svarbu sekti Dievo keliu, ir negausiu palaiminimų, kuriuos Jis man buvo paruošęs.

„Ką man daryti? – paklausiau Dangiškojo Tėvo. – Mano kūnas ir protas sutrikę, ir nemanau, kad atlieku savo darbą taip, kaip Tu norėtum.“

Po maldos buvau paguostas. Jaučiau, kad Dievas man sako: „Šis laikas, kurį praleidi taip sunkiai dirbdamas, tau yra svarbus. Tavo įtempta dienotvarkė gali būti sunki, bet jei dabar įveiksi šį išbandymą, ateityje Aš tave panaudosiu, kad palaiminčiau daugelį kitų ir jiems padėčiau.“

Šis atsakymas patikino mane, kad turiu tikslą, ir, jei ištversiu, ateityje galėsiu atlikti ypatingą darbą.

Prisipažinau vaikinams, kad mokytis man labai sunku. Bet taip pat pasakiau jiems, kad Bažnyčia ir evangelija yra svarbūs ir turėtų būti mūsų gyvenimo centras net sunkiu metu. Išreiškiau jiems savo meilę ir pasakiau, kad labai stengiuosi vykdyti savo pašaukimą, nes jie man tokie pat svarbūs, kaip ir studijavimas. Jų akyse pasirodė ašaros, kai šių dalykų tiesa palietė jų širdis.

Palaimintas dėl tarnavimo

Toliau tarnaudamas vaikinams ir mokydamas juos evangelijos daug galvojau apie jų sudėtingus, paaugliams būdingus jausmus, patiriamus jiems lankantis bažnyčioje ir mokantis evangelijos. Daugiausia dėmesio skyriau jų psichinei sveikatai ir jų individualiems poreikiams tenkinti.

Tarnavimas vaikinams man padėjo išsiugdyti pastabumą ir gebėjimą įžvelgti nežymius žmonių pasikeitimus. Dabar, dirbdamas slaugytoju ir prižiūrėdamas dešimtis pacientų, šį gebėjimą panaudoju bendraudamas su kitais.

„Tas pacientas pasakoja, kad tikrai supranti jo jausmus“, – kartais man sako bendradarbiai. Arba pacientas gali pasakyti: „Jaučiu, kad su jumis lengva bendrauti.“

Tarnavimas vykdant Bažnyčios pašaukimus palaimino mane ir namuose. Išmokau teikti pirmenybę žmonai, nes išmokau būti ne toks egocentriškas.

„Jei būčiau Dangiškasis Tėvas, – klausiu savęs, – kaip Jis stiprintų šią šeimą ir ką turėčiau daryti, kad to pasiekčiau?“

Kadangi iš visos širdies mokiausi evangelijos, žinau, kaip ir kodėl reikia mokyti savo vaikus apie Bažnyčios svarbą. Mudu su žmona žinome, kaip dvasiškai puoselėti šeimą, nes savo mokymus grindžiame Gelbėtojo mokymais.

Laikydamasis Viešpaties mokymų ir klausydamasis Jo raginimų, širdyje jaučiu viltį ir ramybę. Jis visą laiką buvo šalia manęs, laimindamas mane per mano paklusnumą ir pašaukimus, kad palaimintų ir padėtų kitiems. Net ir susidūręs su išbandymais, noriu gyventi taip, kad galėčiau daryti tai, ko trokšta Jėzus Kristus (žr. 2 Nefio 32:3).