Paprasti būdai, kaip tarnaujant tapti panašesniems į Kristų

Aut. Francisko Lazaro Kampos de Soza, Brazilija

Vyresniųjų kvorumo prezidentūros susirinkime pajutau norą susitikti su vienu neaktyviu kvorumo nariu, kurio dar nebuvau sutikęs. Vieną dieną apsipirkęs pajutau norą nueiti į jo namus. Dvejojau, bet įkvėpimas susitikti su juo sustiprėjo. Prisistačiau ir pasakiau tai, kas atėjo į galvą. Pasakiau jam, kad Viešpačiui jo reikia, o Jam reikia Viešpaties.

Jis papasakojo apie vienatvės skausmą ir kitus sunkumus. „Kvorume susirasi draugų, kurie padės ir palaikys“, – pasakiau jam. Jis mielai priėmė mano kvietimą ir lankėsi šabo susirinkimuose.

Aš iš pradžių jo nepažinojau, bet Viešpats jį pažinojo ir matė jo širdį. Mano įsitikinimas vėl pasitvirtino. Kai tarnaujame mūsų Tėvo vaikams ir meldžiamės, kad sužinotume jų poreikius, Viešpats veda mus pas juos. Mes dalyvaujame džiaugsmingame darbe – „pakel[iame] nusvirusias rankas bei sustiprin[ame] nusilpusius kelius“ (Doktrinos ir Sandorų 81:5).

Aut. Ana Rodrigez Ramirez, Ispanija

Vieną dieną misijoje mudvi su porininke pajutome įkvėpimą aplankyti vieną apylinkės seserį. Iškirpome popierines širdeles ir ant jų užrašėme meilingas žinutes, kad primintume jai apie jos vertę.

Atvykome prie jos namų galvodamos, kad jos dar nebus namuose. Mums kabinant popierines širdeles, prie namų privažiavo jos automobilis. Mudvi su porininke bandėme pasislėpti, kad padarytume draugišką staigmeną, bet nesėkmingai. Ji mus pamatė.

Iš automobilio sesuo išlipo su ašaromis akyse. Ji apkabino mus ir pasakė: „Judvi esate mano angelai. Visada esate šalia, kai man jūsų labiausiai reikia. Ačiū.“

Ji pakvietė mus užeiti ir papasakojo, kaip ilgai ji tvarkėsi su rimta šeimine situacija. Mes tiesiog klausėmės. Pasakėme, kaip stipriai Dievas ją myli ir kad Jis nepamiršo, ką ji išgyvena. Drauge su ja skaitėme Raštus ir, mums išvykstant, jos namai buvo pilni Šventosios Dvasios.

Jėzaus Kristaus mokiniai yra „pasiryžę […] guosti tuos, kuriems reikia paguodos“ (Mozijo 18:9). Jis patikėjo mums galimybę dalyvauti Jo didžiame darbe – kilnesnėje ir šventesnėje tarnystėje. Skirdami laiko žmonėms pažinti ir juos išklausyti, geriau pasiruošiame būti žemiškaisiais Dievo angelais.

Aut. Talia Rodrigez, Šveicarija

Malda yra neatsiejama tarnystės Gelbėtojo būdu dalis. Malda galime pradėti ieškoti, ką palaiminti. Ji gali padėti mums suprasti dangaus valią dėl to, kaip palaiminti. Malda taip pat yra svarbus žingsnis mokantis, kaip atlikti savo pareigą.

Mano vyras Mario sirgo COVID pirmosiomis šios ligos dienomis, kol dar nebuvo skiepų. Vyskupas paprašė mūsų apylinkės vyresniojo Moronio suteikti jam kunigystės palaiminimą.

Kadangi Moronis nenorėjo užsikrėsti virusu ir pernešti jo savo šeimai, jam reikėjo dangaus patvirtinimo dėl to, ką daryti. Jis su žmona atsiklaupė melstis, laukdami ramaus patvirtinimo. Kai jie pajuto ramybę, žmona jam pasakė: „Eik apsiginklavęs savo ginklais, Moroni.“

Kai jis įėjo į mūsų namus, pamatėme Viešpaties karį. Mano vyras liejo džiaugsmo ašaras, pamatęs tą brolį, drąsiai ateinantį suteikti jam trokštamo palaiminimo. Tai buvo neapsakoma patirtis.

Gelbėtojas atėjo per savo tarną, mūsų brangų brolį Moronį, kuris uždėjo rankas ant Mario galvos ir palaimino jį taip, kaip tai darytų Kristus.

Aut. Gaicien Morais Freitas Duartė, Brazilija

Kartą tarnavau seseriai, kuri nustojo lankytis bažnyčioje. Kai ją lankiau, pasakodavau, kaip stipriai Gelbėtojas myli ją ir jos šeimą. Visada kviečiau juos ateiti į bažnyčią kitą sekmadienį. Tai dariau ilgą laiką, tačiau jie neatėjo. Jaučiausi nusivylusi. Buvo stipri pagunda pasiduoti. Tačiau kaskart, kai mudvi su porininke lankydavomės jų namuose, pamatydavome dangaus švystelėjimą. Visuomet įsivaizduodavome juos šventykloje, apsirengusius baltai. Žinojome, kad turime toliau stengtis.

Po daugybės maldų ir apsilankymų galiausiai atėjo ypatinga diena – ta šeima atėjo į bažnyčią! Jie vis grįždavo kiekvieną savaitę. Šeima įdėjo daug pastangų, kad augintų savo tikėjimą ir eitų sandoros keliu. Tapo akivaizdu, kad evangelija juos stiprino.

Galiausiai gavau pakvietimą į jų užantspaudavimo apeigas šventykloje. Stebėdama tas šventas apeigas, negalėjau sulaikyti džiaugsmo ašarų. Tai buvo stebuklas.

Kartais norėdavau pasiduoti. Tačiau kaskart juos aplankydama, pamatydavau šventyklą. Dievas man atskleidė savo planą dėl šios šeimos. Ryšiui su jais palaikyti Jis naudojo mane kaip savo įrankį. Esu dėkinga Jam už tai, kad man parodė, kas tarnystė yra iš tikrųjų.

Tarnystės džiaugsmas ir galia pasireiškia tada, kai tampame palaiminimais kieno nors gyvenime tarnaudami jiems taip, kaip tarnautų Gelbėtojas. Paramos bendrijos visuotinė prezidentė Kamilė N. Džonson mokė: „Kai ką nors darote – laikino ar dvasinio – kad padėtumėte kitiems, […] jūs atnešate jiems Jėzaus Kristaus meilę. Liudiju, kad tai darydam[i] būsite palaimint[i], kad Jame rastumėte pagalbą sau.“

Kai tarnaudami pagalbos kreipiamės į Viešpatį, tampame panašesni į Gelbėtoją. Mes sekame raginimais, susipažįstame su tais, kuriems tarnaujame, meldžiamės už juos, padedame jiems sudaryti sandoras ir jų laikytis, ir tai darome atkakliai.

Gelbėtojo tarnystė – kiekvienam asmeniškai – yra geras pavyzdys mums (žr. 3 Nefio 11:15). Vyresnysis Chuanas Pablosas Vilaras iš Septyniasdešimties mokė: „Jei seksime Jėzumi Kristumi – Didžiuoju tarnu – ir tarnausime kitiems taip, kaip Jis tarnautų, Jis stiprins mus ir teiks mums galios. Tarnaudami galime palaiminti kitų gyvenimą ir patirti ramybę bei džiaugsmą savo gyvenime.“