Dalijimasis saulės spinduliais

Anchelis įlipo į vežimą ir atsisėdo šalia tėčio. Arkliui traukiant vežimą į priekį, gale tyliai skambčiojo stikliniai pieno buteliai. Švietė saulė ir tai jam priminė jo mėgstamiausią dainelę.

„Jėzus nori, kad būčiau saulės spindulys“, – dainavo Anchelis.

Prieš kelis mėnesius Anchelis pasikrikštijo. Mama ir jo mažasis brolis Oskaras taip pat buvo pakrikštyti. Tėtis neprisijungė prie Bažnyčios, bet buvo laimingas dėl jų sprendimo. Anchelis vis dar prisiminė, kaip jautėsi išlipęs iš vandens. Atrodė, tarsi saulės spinduliai sušildė jam nugarą, bet iš vidaus.

Anchelis vis dainavo sau po nosimi, kai tėtis sustabdė vežimą šalia senjoros Peres namų. Anchelis nušoko žemyn ir iš vežimo galo paėmė pieno butelį. Senjora Peres buvo viena iš jo šeimos klienčių.

„Atvežėme pieno!“ – tarė jis.

Senjora Peres dirbo sode. „Ačiū“, – tarė ji, paėmusi butelį. Ji padavė jam keletą monetų. „Kokią čia dainelę dainavai?“

Jis pajuto, kaip kaista jo skruostai. Jis suprato, kad ji jį girdėjo!

„Tai dainelė iš mano bažnyčios, – pasakė Anchelis. – Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios.“

Senjora Peres nusišypsojo. „Gal papasakok man ką nors apie savo bažnyčią?“

Akimirką Anchelis nežinojo, ką sakyti. Tada jis pasakė: „Mes tikime, kad ta pati bažnyčia, kurią Jėzus Kristus įsteigė gyvendamas žemėje, vėl yra čia.“

„Įdomu, – atsakė senjora Peres. – Niekada negirdėjau apie bažnyčią, kuri tuo tiki.“

„Gal kada nors galėsite ateiti, – tarė Anchelis. – Geros dienos!“ Tada jis nubėgo atgal pas tėtį, kad padėtų pristatyti likusį pieną.

Sekmadienio rytą Anchelis pabudo anksti. Jis girdėjo, kaip mama virtuvėje gamina pusryčius.

„Oskarai, – pašaukė Anchelis, – metas ruoštis eiti į bažnyčią!“

Anchelis ir Oskaras apsivilko bažnytinius drabužius ir susiruošė išeiti. Bažnyčios pastatas buvo už trijų kilometrų. Eiti reikėjo ilgai, todėl jie turėjo išeiti anksti.

„Gerai praleiskite laiką“, – pasakė tėtis jiems išeinant.

Jiems einant Anchelis vėl niūniavo savo mėgstamą dainą. Jis niūniavo jiems einant pro namus, į kuriuos jis pristatė pieną. Jis niūniavo jiems einant pro vaisių kioskus turguje. Ir jis niūniavo jiems pasukus į gatvę, kur stovėjo bažnyčios pastatas.

Jiems įžengus į vidų, Anchelis nustebo. Čia buvo senjora Peres! Ji atsivedė visą savo šeimą.

„Atėjote į bažnyčią!“ – pratarė Anchelis.

Senjora Peres linktelėjo. „Mane įkvėpė tavo dainelė, – paaiškino ji. – Paskambinau tavo mamai, kad gaučiau adresą. Norėjau pati ateiti ir daugiau sužinoti apie šią bažnyčią.“

Anchelis nusišypsojo. Jis pasidalijo evangelija tiesiog dainuodamas. Jis vylėsi, kad senjora Peres ir šiandien širdyje galės pajusti šiek tiek saulės spindulių.

Iliustravo Džomikė Tedžido