„Paslaptinga skardinė“, Draugas, 2025 m. gegužė, p. 18–20.
Paslaptinga skardinė
„Ar mes kada nors klijuojame tokias etiketes?“ – paklausė tėtis.
Tikra istorija iš JAV.
„Mama, kas čia? – Seidė iš spintelės gilumos ištraukė didelę skardinę. – Ji be etiketės.“
„Pamiršau apie ją, – pasakė mama. – Nuo kai kurių konservuotų prekių nukrito etiketės, todėl parduotuvė jas pardavinėjo pigiau. Nusipirkau vieną skardinę. Pamaniau, kad tai tikriausiai konservuoti žirneliai.“
Seidė susiraukė. Konservuoti žirneliai nebuvo jos mėgstamiausias valgis.
Mama paėmė skardinę ir ją apvertė. „Netrukus baigsis galiojimo laikas. Geriau juos suvalgykime šiandien.“ Ji padėjo skardinę ant stalo.
„Kas čia?“ – paklausė Seidės vyresnis brolis Džeisonas.
„Nežinom, – atsakė Seidė. – Mama mano, kad tai žirneliai.“
Džeisonas papurtė skardinę. „Žirneliai skamba kitaip. Spėju, kad tai pupelės.“
Seidei kilo mintis. Ji paėmė lipnios juostelės, žymeklį ir ant vieno popieriaus lapelio užrašė „Žirneliai“, o ant kito – „Pupelės“. Abu lapelius priklijavo prie skardinės.
Tada, minutėlę pagalvojusi, ant kito lapelio parašė „Pomidorų padažas“.
Kaip tik tada į virtuvę įėjo tėtis. „Kas čia vyksta?“
„Žaidžiame žaidimą, – pasakė mama. – Jis vadinasi „Atspėk, kas yra skardinėje“.
Tėtis paėmė skardinę, stipriai papurtė ir pauostė. „Grybai!“ – paskelbė jis.
Visi sudejavo. „Tik ne grybai!“ – suburbėjo Seidė. Tai buvo blogiau nei žirneliai, pupelės ir pomidorų padažas. „Gal reikėtų tiesiog išmesti šią skardinę.“
„Ar tau neįdomu sužinoti, kas iš tiesų viduje?“ – paklausė mama.
Tėtis griebė konservų atidarytuvą. „Nekantrauju sužinoti!“
Tėčiui atidarant skardinę, Seidė užsidengė akis. Tačiau, kai jis atlenkė dangtelį, ji nustebo. Skardinė buvo pilna nepaprastai skanių vaisių.
„Skanumėlis!“ – tarė ji, žiūrėdama į supjaustytas kriaušes, vynuoges, vyšnias ir persikus.
Džeisonas atnešė dubenėlius ir šaukštus: „Pasmaguriaukime!“
Seidė iš skardinės prisikrovė vaisių sau į dubenėlį. „Negaliu patikėti, kad visi klydome, – pasakė ji. – Buvau tikra, kad viduje bus kas nors neskanaus.“
„Ar kartais mes panašiai neklijuojame žmonėms etikečių?“ – paklausė mama.
„Ką tuo nori pasakyti?“ – perklausė Seidė.
Tėtis padėjo dubenėlį ant stalo. „Mes nusprendžiame, kokie jie yra viduje, kai viskas, ką matome, tėra išorė.“
Seidė susimąstė. „Kai Samara mokykloje buvo naujokė, maniau, kad ji nedraugiška. Bet tada sužinojau, kad ji tiesiog nelabai gerai kalba mūsų kalba. Dabar kartu žaidžiame visą laiką!“
„Geras pavyzdys“, – pasakė mama.
„Kartais aš jaučiuosi kaip su etikete, – tyliai ištarė Džeisonas. – Vaikai mokykloje sako, kad gerus pažymius gaunu tik todėl, kad mokytojas mane mėgsta. Bet tiesa ta, kad daug mokausi ir atlieku visus namų darbus.“
„Etiketės gali įskaudinti, ar ne?“ – paklausė tėtis.
Džeisonas linktelėjo.
Seidė prarijo paskutinį vaisiaus kąsnelį. „Bet ar visos etiketės blogos? Parduotuvėje juk reikia žinoti, ką iš tikrųjų perkame.“
„Teisingai, – atsakė tėtis. – Taigi, kada užklijuoti etiketę yra gerai?“
Džeisonas pakėlė šaukštą. „Kai ta etiketė teisinga!“
„O kas žino, koks žmogus yra iš tiesų?“ – paklausė mama.
„Dangiškasis Tėvas“, – atsakė Seidė ir Džeisonas kartu.
„Supratau! – pasakė Seidė. – Aš esu Dievo vaikas. Tai teisinga etiketė man.“
„Ir man“, – tarė Džeisonas.
„Ir man!“ – tarė tėtis.
„Visiems.“ Mama nusišypsojo: „Taigi neturėtume klijuoti etikečių žmonėms pagal tai, ką matome išorėje, ar tikėti mums priklijuotomis klaidingomis etiketėmis. Nes tik Dievas žino, kas mes iš tikrųjų esame.“
Seidė kai ką užrašė ant naujo juostelės gabalėlio ir priklijavo jį prie savo megztinio. „Dievo vaikas“, – pasakė ji. Seidė šypsojosi. Labiausiai jai patiko ši etiketė.
Roizinės Hahesy iliustracijos