Pastarųjų dienų šventųjų balsai
Gražiausia diena
Viešpats panaudojo mano tėvo čiabuvius protėvius, kad padėtų jam susitaikyti su šeima.
Mano velionis tėvas Klodas Rojus mirė 2015 m., netrukus po krikšto. Mano mama, broliai ir seserys bei aš jau kurį laiką buvome Bažnyčios nariai, tačiau mano tėvas dešimtmečius kategoriškai nenorėjo prisijungti.
Vėliau jis sakė: „Mano širdis užkietėjo, mane erzino vaikų ir anūkų apsilankymai, ir aš norėjau atsiriboti nuo šeimos. Namuose augo įtampa, ir mano santykiai su žmona tapo įtempti.“
Maždaug tuo metu jis pradėjo atsekti savo Kanados čiabuvius protėvius, kurie buvo mikmakų ir huronų-viandotų tautų palikuoniai. Susisiekęs su mikmakų bendruomene netoli tos vietos, kur užaugo, jis buvo pakviestas į „pau vau“, Amerikos čiabuvių ceremoniją.
Per „pau vau“ vakaronę vyriausiasis vadas ištiesė rankas ir pakvietė vaikus ateiti pas jį, kad galėtų juos palaiminti. Po to pasakyta kalba apie šeimos ir palikuonių svarbą trenkė tėvui kaip griaustinis.
Apie tą akimirką jis sakė: „Pamačiau, tarsi mano šeima tiesia man rankas, o aš jiems atsukęs nugarą. Mane apėmė didžiulis, neapsakomas liūdesys, tarsi mano širdis dužtų į šipulius. Tą akimirką supratau, kad Viešpats panaudojo mano protėvių genties žodžius, kad suminkštintų man širdį. Žinojau, kad turiu kreiptis į Dangiškąjį Tėvą ir atitaisyti žalą, kurią padariau savo šeimai.“
Tėtis ėmė taikytis su šeima, prašydamas kiekvieno šeimos nario atleidimo. Dėl žmonos ir vaikų pavyzdžio jis pradėjo melstis ir skaityti Mormono Knygą. Kadangi buvo perskaitęs daug istorijų apie Amerikos žemyną, jis pajuto, kaip jį traukia Mormono Knyga. Jos tikrumas jam buvo patvirtintas nedelsiant.
„Šeimos apsuptyje buvau pakrikštytas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariu, – sakė jis. – Tai gražiausia mano gyvenimo diena! Liudiju apie meilės kupino pavyzdžio galią. 36 metus mano žmona išlaikė tikėjimą ir buvo man Kristaus pavyzdys, nors mano širdis ir buvo užkietėjusi. Tada vienas savaitgalis man viską pakeitė.“
Mano tėvo istorija nuostabiai primena mums, kad Gelbėtojo „gailestingumo rankos yra ištiestos į [mus]“ ir kad Jis mus tikrai priims, kai atgailausime (žr. Almos 5:33).