1836 metų palaiminimai ir 1837 metų sunkumai

1836 m. sausį, šventyklos statybai einant į pabaigą, šventieji pradėjo patirti tarp jų esančios šventyklos dvasinius palaiminimus. Jiems buvo pažadėta, kad Kertlando šventykloje jie bus apdovanoti galia (žr. Doktrinos ir Sandorų 38:32, 38). Šis pažadas atkartojo tai, ką Naujajame Testamente Gelbėtojas sakė apaštalams Jeruzalėje. Po prisikėlimo Jis nurodė jiems, kad jie neišeitų pamokslauti, kol nebus apdovanoti „jėga iš aukštybių“ (Luko 24:49). Tada, Sekminių dieną, Jo apaštalai gavo šią galią, kai Dvasia nusileido ant jų lyg „pūstų smarkus vėjas. […] Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis“ (Apaštalų darbų 2:2, 4).

1836 m. sausį Džozefas Smitas susitiko su kitais Bažnyčios vadovais, kad pasimelstų, palaimintų vieni kitus ir sutvarkytų Bažnyčios reikalus. Po to, kai jie palaimino pranašą Džozefą, jis matė regėjimą apie celestialinę karalystę. Jis matė Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų, Adomą ir Abraomą, savo (vis dar gyvus) tėvus ir vyresnįjį brolį Alviną, kuris mirė nepakrikštytas. Džozefas sužinojo, kad „visi, kurie mirė be pažinimo apie šią evangeliją, kurie būtų ją priėmę, jeigu jiems būtų leista pasilikti, bus Dievo celestialinės karalystės paveldėtojai“ (Doktrinos ir Sandorų 137:7).

Po dviejų mėnesių, 1836 m. kovo 27 d., šventieji susirinko Kertlando šventykloje į jos pašventinimą. Jie klausėsi Džozefo pašventinimo maldos, kurioje jis prašė Dangiškojo Tėvo priimti Kertlando šventyklą kaip vietą, kurioje Gelbėtojas galėtų „apreikšti save savo žmonėms“ (Doktrinos ir Sandorų 109:5). Susispaudę toje šventoje vietoje šventieji giedojo „Šventoji Dvasia“. Jie vieningai sušuko: „Osana! Osana! Osana Dievui ir Avinėliui!“

Per pašventinimą ir ateinančią savaitę jie patyrė dvasinių palaiminimų. Jie pasninkavo, meldėsi, priėmė sakramentą, plovė vieni kitiems kojas ir matė regėjimus. Jie jautėsi įgalinti eiti ir skelbti evangeliją. Jie buvo apdovanoti galia iš aukštybių.

Tačiau dvasiniai pasireiškimai nesiliovė. 1836 m. balandžio 3 d. dviem savo tarnams pasirodė Gelbėtojas. „Uždanga buvo nuimta nuo mūsų protų, ir mūsų supratimo akys buvo atvertos, – pasakojo Džozefas Smitas ir Oliveris Kauderis. – Prieš save išvydome Viešpatį, stovintį ant sakyklos turėklo […] , sakantį: Aš esu pirmasis ir paskutinysis; aš esu tas, kuris gyvena, aš esu tas, kuris buvo nužudytas; aš esu jūsų užtarėjas pas Tėvą“ (žr. Doktrinos ir Sandorų 110:1–4).

Po Gelbėtojo apsilankymo Džozefui ir Oliveriui apsireiškė Mozė, Elijas ir Elija ir suteikė jiems raktus, įgalinančius juos skelbti Jėzaus Kristaus evangeliją ir rinkti Izraelį, laiminti žemę Abraomo sandora ir užantspauduoti šeimas (žr. 11–16 eilutes).

Tačiau Kertlando istorija nesibaigia tais nuostabiais pasireiškimais. Praėjus metams po šventyklos pašventinimo, bendruomenė pradėjo silpti. Tarptautinė ekonomikos krizė sukėlė didžiulį nedarbą Jungtinėse Valstijose. Visoje šalyje žlugo bankai, tarp jų ir mažas bankas, kurį Kertlande įkūrė Bažnyčios vadovai, kad paskatintų bendruomenės vystymąsi. Džozefas Smitas ir kiti Bažnyčios vadovai desperatiškai stengėsi išgelbėti bendruomenės ekonomiką. Tačiau pasaulinės ekonomikos krizės banga buvo per didelė. Žmonės pradėjo prarasti darbus ir namus. Daugelis pradėjo murmėti prieš Dievą ir Bažnyčią. Kodėl Viešpats leido savo žmonėms ekonomiškai žlugti? Kai kurie pradėjo šnibždėtis ir tada skelbti, kad Džozefas buvo puolęs pranašas.

Viename 1837 m. vasaros susirinkime Kertlando šventykloje Bažnyčios patriarchas Džozefas Smitas Vyresnysis kalbėjo savo sūnui nedalyvaujant. Jam kalbant atskalūnas bandė jį ištraukti iš sakyklos. Kai Viljamas Smitas apgynė savo tėvą, vienas kolega apaštalas grasino nužudyti Viljamą kardu. Viljamą apsupo kiti vyrai su peiliais ir pistoletais. Šventykla, kuri prieš metus buvo šventumo ir dvasingumo vieta, dabar tapo smurto, vaidų ir chaoso vieta.

Kai Džozefas Smitas grįžo į Kertlandą, daugelis Bažnyčios narių palaikė jį pranašu, tačiau iš Dvylikos Kvorumo buvo pašalinti trys apaštalai. Ekonominės problemos virto dvasinėmis problemomis. Dar po kelių mėnesių Viešpats liepė Džozefui išvykti iš Kertlando, kad apsaugotų savo šeimą ir savo gyvybę.

Apie to meto sunkumus liudija liudytojų pasakojimai. Apaštalo Hiberio Č. Kimbolo žmona Vilatė Kimbol parašė laišką savo vyrui, kuris tuo metu tarnavo kaip vienas pirmųjų misionierių Anglijoje. „Neabejoju, kad tai skaudins tavo širdį, – rašė ji Hiberiui, pasakodama apie atskalūnus. – Jie skelbiasi tikį Mormono Knyga bei Doktrina ir Sandoromis, bet darbais jas neigia.“

Vilatė žinojo, kad Džozefas nebuvo tobulas. Per Kertlando ekonomikos krizę jis padarė klaidų. Ir ji toliau mylėjo daugelį atskalūnų. Tačiau 1837 metų įvykiuose ji įžvelgė gilesnę pamoką: „Viešpats sako: Tas, kuris negali ištverti drausminimo, bet neigia Mane, negali būti pašventintas.“

Tame pačiame laiške Marinda Haid pridėjo prierašą savo vyrui Orsonui, taip pat Anglijoje tarnaujančiam apaštalui. Marindos vyresnysis brolis buvo vienas iš Bažnyčią palikusių apaštalų. „Kertlande niekada nematėte tokių laikų, kokius patiriame dabar, nes, regis, dingo visas pasitikėjimas vienas kitu“, – rašė ji.

Kodėl reikia prisiminti 1837 metų tragediją, o ne tik 1836 metų triumfą? Nes, savaime aišku, šių dviejų dalykų niekada negalima atskirti. Taip yra ir mūsų gyvenime. Dievas visiems mums suteikia dvasinių palaiminimų laikotarpius, kai Jis kalba mūsų sieloms ir veda mus už rankos sandoros keliu. Jis suteikia mums stabilumo laikotarpius, kai turime pakankamai ir dar lieka, kai mūsų šeimos yra sveikos ir laimingos, kai mūsų draugai yra šalia ir bendrauja su mumis. Visi patiriame laikotarpius, kurie yra panašūs į 1836 metus.

Tačiau Dievas niekada nežadėjo, kad patirsime tik 1836‑uosius. Kiekvienam iš mūsų ateina ir 1837-ieji. Ateina ekonominis nestabilumas, kai nerimaujame dėl to, iš kur gausime pinigų. Ateina asmeninis nestabilumas, kai mūsų šeimą kamuoja netikėtos ligos, lėtinės ligos, depresija ar nerimas. Ateina socialinis nestabilumas, kai mūsų draugai nutolsta ar išduoda mus.

Jei neatsiminsime savo „1836-ųjų metų patyrimų“ – laikotarpių, kai savo gyvenime jautėme Viešpaties rankas, – 1837-ieji gali sukelti dvasinį nestabilumą. Mums gali kilti pagunda pasakyti: „Tai neverta.“ Mums gali kilti pagunda pasakyti: „Dievas manęs nemyli.“ Mums gali kilti pagunda pasakyti: „Džozefas Smitas nebuvo pranašas“ arba „Prezidentas Nelsonas nėra Dievo pranašas“. Mums gali kilti pagunda pasakyti: „Sandoros kelias ne man.“

Bet jei atliksime dvasinį 1836 metų prisiminimo ir apsistojimo tų metų dvasioje darbą, net kai patiriame 1837 metų išbandymus, vis dar galime remtis savo tikėjimu Jėzumi Kristumi, vis dar galime žinoti, kad Dievas mus myli, ir vis dar galime žinoti, kad evangelijos sugrąžinimas ir Jėzaus Kristaus Bažnyčios atkūrimas yra realūs ir kad Viešpats savo Bažnyčiai vadovauja per savo išrinktus tarnus.