„Ana ir Niuelis Vitniai bei sandoros kelias“, Liahona, 2025 m. sausis.
Ana ir Niuelis Vitniai bei sandoros kelias
Mes, kaip ir Ana bei Niuelis Vitniai, irgi keliaujame sandoros keliu atgailaudami, tarnaudami, aukodamiesi ir džiūgaudami.
Vitnio krautuvė Kertlande (1907 metų nuotrauka) finansavo didžiąją dalį Bažnyčios augimo Ohajuje ir Misūryje XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje.
Džordžo Edvardo Andersono nuotrauka, 1907 m.
Persikrausčiusi į Ohają, 18-metė Elizabet Ana Smit sutiko dailų verslininką, vardu Niuelis K. Vitnis. Ji apibūdino jį kaip „jauną vyrą, [kuris] atvyko į Vakarus „ieškoti laimės“. Jis buvo taupus ir energingas, ir kaupė turtą greičiau nei dauguma jo […] kolegų.“ Jie susituokė 1822 m. spalį ir buvo „laiminga pora, kurios laukė šviesios perspektyvos“.
Jie apsigyveno Kertlande, Ohajuje, kur Niuelis turėjo sėkmingai veikiančią prekybos kompaniją.
Žvelgdami į Vitnių ir daugybės kitų patyrimus, galime pamatyti Viešpaties elgesio su Jo vaikais modelius. Pavyzdžiui, galime pamatyti, kaip jie pažino Gelbėtoją ir kaip Jis padėjo jiems matyti save kaip sandoros vaikus. Žinojimas apie juos suteikia gilesnių įžvalgų į Doktrinoje ir Sandorose užrašytus Viešpaties apreiškimus.
Pasiruošimas priimti Viešpaties žodį
Anos tėvai pasirinko auginti ją be religijos. Niuelis turėjo verslo mąstyseną. Bet kai jie įsirengė namus Kertlande, Ana pajuto, kad jų gyvenime kažko trūksta. Jie pradėjo ieškoti bažnyčios, kuri sektų evangelija, kaip Naujajame Testamente mokė Jėzus Kristus. Kurį laiką jie garbino su Aleksanderio Kampbelo „Kristaus mokiniais“.
„Vieną vakarą, – pasakojo Ana, – […] kai mudu su vyru savo namuose Kertlande meldėmės Tėvui, kad mums būtų parodytas kelias, Dvasia nusileido ant mūsų ir namus uždengė debesis. […] Mus apėmė iškilminga baimė. […] Išgirdome balsą, sakantį: „Pasiruoškite priimti Viešpaties žodį, nes jis atvyksta.“
Niujorko valstijoje, už šimtų kilometrų, Viešpats nurodė Džozefui Smitui išsiųsti misionierius skelbti evangelijos. Kai tie misionieriai – vadovaujami Oliverio Kauderio ir Parlio P. Prato – pamokslavo Kertlande, Ana klausėsi ir vėliau rašė: „Žinojau, kad tai Gerojo Ganytojo balsas.“ Misionierių, kitų tikinčiųjų, tokių kaip Liusi ir Aizekas Morliai, ir, svarbiausia, Šventosios Dvasios liudijimas padėjo jiems sudaryti šventas sandoras. Ana ir Niuelis pasikrikštijo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje 1830 metų lapkritį.
1831 metais atvykęs į Kertlandą, Džozefas Smitas prisistatė Niueliui sakydamas: „Aš esu pranašas Džozefas. […] Tu meldeisi, kad būčiau čia.“
Polo Mano iliustracija
Susitikimas su pranašu Džozefu
Kitame apreiškime šventiesiems buvo nurodyta „eiti į Ohają“, kur jie gaus „tokį palaiminimą, kokio žmonių vaikai dar nežinojo“ (Doktrinos ir Sandorų 39:14–15; taip pat žr. 37:1).
Džozefas ir Ema Smitai į Kertlandą atvyko 1831 m. vasarį, o Niuelis ir Ana mėnesiui priėmė juos į savo namus. Po aštuoniolikos mėnesių jie vėl parūpino namus Džozefui ir Emai savo pertvarkytoje parduotuvėje.
Vitniai ėmė matyti aiškesnį savo amžinosios tapatybės vaizdą. Vėliau tais metais Viešpats apreiškė pranašui Džozefui, kad Niuelis turi tarnauti vyskupu Kertlande. Niuelis sakė: „Broli Džozefai, neįsivaizduoju savęs kaip vyskupo, bet jei tu sakai, kad tokia Viešpaties valia, aš pamėginsiu.“
Džozefas atsakė: „Tau nereikia remtis vien mano žodžiu. Eik ir pats paklausk Tėvo.“
Pasimeldęs Niuelis išgirdo balsą iš dangaus, sakantį: „Manyje tavo stiprybė.“
Niueliui ir Anai tai buvo augimo laikotarpis, kai jie drauge stengėsi laikytis savo sandorų. Ana rašė apie vieną būdą, kaip jie tarnavo kitiems:
„Pagal mūsų Gelbėtojo modelį […] , mes nusprendėme padaryti puotą vargšams […] ; luošiems, raišiems, kurtiems, akliems, seniems ir silpniems.
Ši šventė truko tris dienas, per kurias buvo pakviesti visi norintys iš Kertlando apylinkių. […] Man tai iš tiesų buvo „pokylis su geriausiu maistu“ [Izaijo 25:6]; džiūgavimo metas, kuris niekada nebus pamirštas.“
Vėliau Niuelis tarnavo misionieriumi su Džozefu Smitu ir kaip partneris Vieningoje bendrovėje – verslo kooperatyve, skirtame rūpintis šventųjų poreikiais. Iš jo krautuvės gautų pajamų buvo finansuojama didžioji dalis Bažnyčios augimo Kertlande ir Misūryje, be to, jis Bažnyčiai tarnavo daugeliu kitų būdų. Galbūt svarbiausia yra tai, kad Ana ir Niuelis turėjo 14 vaikų ir 10 iš jų užaugino iki pilnametystės.
Ir kiti nariai rinkosi statyti Sionės kuolus. Kimbolai, Jangai, Krosbiai, Tipetai ir daugelis kitų stengėsi sutelkti savo gyvenimą į Jėzaus Kristaus evangeliją. Kiekvienas įnešė energijos ir konkrečių talentų. Ankstyvieji apreiškimai juos nukreipė, barė bei patikino ir vadovavo besiplečiančiai Bažnyčiai.
Viešpaties namų statymas
Pirmiesiems Bažnyčios nariams pažadėto galios apdovanojimo gavimas, tiek kolektyviai, tiek asmeniškai, buvo jų materialinių ir dvasinių pastangų šerdis (žr. Doktrinos ir Sandorų 38:32).
Viešpats ne kartą įsakė statyti šventyklas Kertlande ir Misūryje. Kertlande šventiesiems pavyko didvyriškomis pastangomis pastatyti nepaprastą pastatą. Jie iš visų jėgų stengėsi sukurti kažką verto Viešpaties Jėzaus Kristaus. Ta šventykla tebestovi ir šiandien. Niuelio krautuvė kartu su netoliese esančia pelenų darykla buvo svarbios Kertlando ekonomikos dalys, parėmusios šventyklos projektą.
1836 metais Gelbėtojas pasirodė šventykloje ir priėmė jų darbą. Jis pažadėjo, kad Jo žmonės „didžiai džiūgaus dėl palaiminimų, kurie bus išlieti, ir apdovanojimo, kuriuo mano tarnai buvo apdovanoti šiuose namuose“ (Doktrinos ir Sandorų 110:9). Tada pasirodė Mozė, Elijas ir Elija ir suteikė raktus, būtinus paskutiniam evangelijos laikotarpiui (žr. Doktrinos ir Sandorų 110:11–16).
Nedatuotas jauno Niuelio K. Vitnio portretas
Persekiojimas ir pasaulio rūpesčiai
Vėliau šventieji, įskaitant Vitnius, buvo išbandyti. Šalies ekonomikos nuosmukio ir bankų panikos metu daugelis sukilo prieš Bažnyčią ir pranašą. Gavęs įsakymą persikelti į Misūrį, Niuelis dvejojo. Jis labai sunkiai dirbo, kad turėtų krautuvę Kertlande. Didelė iš jos gautų turtų dalis išlaikė Bažnyčią. Kaip jis galėjo tiesiog ją palikti?
Viešpats drausmino jį dėl to, kad per daug dėmesio skyrė pasaulietiškiems dalykams ir už „sielos menkystę“ (Doktrinos ir Sandorų 117:11). Niuelis atgailavo ir pakluso. Jis apsigyveno Navū, Ilinojuje, kur toliau tarnavo vyskupu, o vėliau Pirmininkaujančiuoju vyskupu.
Šventyklos apeigos
Navū mieste materialinės ir dvasinės veiklos centru vėl tapo šventykla. Šventyklos sienoms pradėjus kilti, Viešpats per savo pranašą suorganizavo Paramos bendriją. Pirmoji prezidentė buvo Ema Smit, o Sara Klivlend ir Ana Vitni – jos patarėjos. Ema perdavė svarbias pareigas Anai ir paprašė jos vadovauti organizacijai, kai jos pačios nebuvo.
Viešpats pranašui toliau apreiškė šventyklos apeigas. 1842 metais, dar nebaigus statyti Navū šventyklos, Džozefas Smitas surinko Bažnyčios vadovus, tarp jų ir Niuelį, viršutiniame raudonų plytų krautuvės aukšte ir atliko endaumento apeigas. Kai dalis šventyklos – palėpė – buvo pašventinta, Ana ir Niuelis suteikė endaumentą kitiems šventiesiems prieš jiems išvykstant į Druskos Ežero slėnį.
Sandoros kelyje Ana ir Niuelis ieškojo Gelbėtojo, atgailavo, visa širdimi tarnavo, buvo pasišventę, aukojosi ir džiūgavo. Jie pažino Jėzų Kristų ir matė save kaip sandoros vaikus. Milijonai vėliau gyveno pagal tą modelį – sudarė šventas sandoras ir gyveno pagal jas bei statė Viešpaties karalystę. Pastangos pažinti jų istorijas padeda mums lengvais ir sunkiais laikotarpiais.
Nedatuota pagyvenusios Anos Vitni nuotrauka
Artėjant gyvenimo pabaigai, Ana rašė: „Pajutę, kad įgijote šiek tiek supratimo apie Dievo tikslus jus kuriant […], ar suvokiate, kad dėl šių dalykų verta gyventi ir kentėti? Ar bet kokia auka gali būti per didelė […], jei sekame savo Mokytojo pėdsakais?