„Kristaus kūne visi esame reikalingi“, Liahona, 2025 m. sausis.
Sandoros moterys
Kristaus kūne visi esame reikalingi
Dėl mūsų sandorinio ryšio su Dievu galime padėti sukurti pasaulinę seserystę, kuri būtų sveikesnė, atsparesnė ir kurioje daugiau bendrumo.
Visi norime jausti, kad atkurtoje Jėzaus Kristaus Bažnyčioje turime vietą, priklausome ir esame reikalingi. Mes galime padėti kiekvienai seseriai ir broliui, nepriklausomai nuo jų amžiaus ar aplinkybių, jausti, kad jie turi vietą, priklauso ir yra reikalingi. Visi esame dangiškųjų tėvų vaikai, taigi ir dvasiniai broliai bei seserys. Šie tarpusavio ryšiai yra gyvybiškai svarbūs.
Kai užmezgame sandorinį ryšį su Dievu, tai ne tik pagilina ir sustiprina mūsų ryšį su Juo, bet taip pat paveikia mūsų santykius su kitais Jo vaikais – mūsų dvasiniais broliais ir seserimis. Pradedant nuo krikšto, pareiga mylėti vieniems kitus ir rūpintis vieniems kitais yra neatsiejama mūsų su Dievu sudaromų sandorų dalis.
Vienatvės problema
JAV sveikatos ministras, vyriausiasis sveikatos ugdytojas, pasidalijo šiuo teiginiu apie santykių svarbą: „Mūsų vienatvės ir izoliacijos epidemija buvo nepakankamai įvertinta visuomeninė sveikatos krizė, pakenkusi asmenų ir visuomenės sveikatai. Mūsų santykiai yra aiškiai matomoje vietoje besislepiantis išgijimo ir gerovės šaltinis. […] Atsižvelgdami į reikšmingas vienatvės ir izoliacijos pasekmes sveikatai, turime teikti pirmenybę socialinio ryšio kūrimui taip pat, kaip pirmenybę teikėme kitoms svarbioms visuomenės sveikatos problemoms. […] Kartu galime kurti [visuomenę], kuri būtų sveikesnė ir atsparesnė, kurioje mažiau vienatvės ir daugiau bendrumo.“
Dėl mūsų sandorinio ryšio su Dievu ir mūsų, kaip Jėzaus Kristaus mokinių, atsakomybės viena kitai, drauge mes galime padėti kurti įvairaus amžiaus seserų sveikesnę ir atsparesnę pasaulinę seserystę, kurioje mažiau vienatvės ir daugiau bendrumo.
Kaip mūsų Gelbėtojas sakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35).
Tarpusavio bendrystė
Kurdami svetingą ir saugią aplinką galime padėti pristabdyti vienatvės epidemiją savo bendruomenėse ir ypač Paramos bendrijose, kur visi gali jausti Viešpaties meilę, nes juos supa mūsų meilė.
Mūsų patirtis bažnyčioje yra skirta parūpinti tą gyvybiškai svarbią bendrystę su Viešpačiu ir aplinkiniais, kuri yra labai reikalinga mūsų fizinei, emocinei ir dvasinei gerovei. Vienybėje glūdi didelė stiprybė, o įvairovėje – grožis; Kristaus kūne visi esame reikalingi (žr. 1 Korintiečiams 12:12–27). Kaip milžiniškos sekvojos susipina šaknimis, kad atlaikytų gamtos jėgas, nes stovi išvien, taip ir mums gyvenimo audrose reikia susikibti rankomis, stovėti išvien ir stiprinti vieniems kitus.
Kai išties pažįstame tuos, kurie, mūsų manymu, yra kitokie nei mes, suvokiame, kad turime daugiau bendro, nei manėme. Kiekvienas žmogus gali labai prisidėti, turi tiek daug gražių ir įvairių gyvenimo patirčių, kurios gali palaiminti mūsų gyvenimą. Klausydamiesi kitų žmonių pasakojimų ir stengdamiesi juos suprasti, keisime savo širdį, o teisimą ir baimę, kuriuos galbūt jautėme kai kuriems žmonėms, galėsime pakeisti dėkingumo už tai, kad jie yra mūsų gyvenime, jausmu.
Viešpats gali padėti mums pamatyti kitus žmones taip, kaip juos mato Jis. Jis gali pripildyti mūsų širdį meilės, įgalindamas mus pakylėti ir paguosti aplinkinius, juoktis ir verkti su jais bei puoselėti bendrystės jausmą. Jis padės mums žinoti, ko reikia kitiems ir kaip būti palaiminimu jų kelionėje.
Žinoma, yra tik Vienas, kuris gali tobulai suprasti ir atjausti. Per Apmokėjimą Jis iškentė „visokius skausmus ir suspaudimus, ir gundymus; […] paimdamas ant savęs savo žmonių skausmus ir ligas“ (žr. Almos 7:11), kad galėtume būti tikri, jog niekada nebūsime tikrai vieni.
Visi esame pašaukti mylėti savo Dangiškojo Tėvo vaikus ir tarnauti jiems taip, kaip Gelbėtojas. Bendradarbiaujame su Juo laimindami kitus, kad jie ir mes galėtume geriau jausti mūsų Gelbėtojo meilę. Tad susikibkime rankomis ir džiugiai palydėkime vieni kitus namo. Liudiju, kad tai šventas darbas, kurį mes visi esame pašaukti atlikti.