Asmeninis atradimas

Neseniai mačiau, kaip išsiskyrė mano vyresnio brolio ir vyresnės sesers keliai. Brolis ruošėsi tarnauti misijoje. Tuo tarpu sesuo visiškai nutolo nuo Bažnyčios. Jos sprendimas mane suglumino ir kurį laiką nežinojau, kaip tai suprasti.

Suvokiau, kad savo tikėjimo nepasirinkau, – aš su juo užaugau. Man reikėjo pačiai išsiaiškinti, kuo iš tiesų tikiu. Ar aš tikiu evangelija dėl to, kad ji tikra, ar tik dėl to, kad jos buvau mokoma? Ir ar vis dar esu gera Bažnyčios narė, net jei man kyla klausimų?

Raštus atsiverčiau su nauju ryžtu. Pradėjau skaityti turėdama klausimus galvoje, ieškodama atsakymų ir supratimo. Suvokiau, kad klausimų apie savo įsitikinimus kėlimas nereiškia, jog prarandu tikėjimą. Priešingai, tai reiškia, kad galiu susikurti gilesnį, asmeniškesnį pagrindą.

Liudijimo ugdymas nėra vienkartinis įvykis; tai visą gyvenimą trunkantis klausinėjimų, ieškojimo ir patvirtinimo procesas. Jaučiau Dvasios liudijimą, kad evangelija yra tikra, bet taip pat patyriau laikotarpius, kai jaučiausi nutolusi nuo Dievo. Tikėjimas nėra nekintamas; jį turime kasdien puoselėti melsdamiesi, studijuodami Raštus ir tarnaudami.

Augdama Bažnyčioje gavau pagrindą, tačiau dabar pati turiu ant jo statyti. Jei ir toliau gręšimės į Viešpatį, Jis sustiprins mūsų tikėjimą ir padės mums orientuotis gyvenimo nežinomybėje.