Ką aš išmokau po močiutės netekties

Keitlyn Badž iliustracija

Močiutės netektis man buvo didelis išbandymas. Buvome labai artimos. Jaučiausi labai susisielojusi. Pajutau, kad viltis, kuri man taip reikalinga, dingo.

Kol močiutė buvo gyva, nelabai domėjausi Jėzaus Kristaus evangelija. Pasiklioviau kitų liudijimais. Tačiau jau pirmąją savaitę sielvartaudama nuėjau į religijos pamoką, kurioje mokytojas mokė apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir Tėvo sukurtą išgelbėjimo planą. Supratau, kad vėl galėsiu susitikti su močiute. Kitame gyvenime galime vėl susitikti dėl šventyklos apeigų.

Tai sustiprino mano liudijimą. Pradėjau daugiau dėmesio skirti Gelbėtojui Jėzui Kristui ir panorau daugiau sužinoti apie Jo evangeliją. Dabar ieškau atsakymų Raštuose ir Ateik ir sek paskui mane. Man patinka klausytis konferencijų kalbų, ypač pranašo, prezidento Raselo M. Nelsono. Kai klausausi kalbų, remiuosi Raštais, meldžiuosi, apmąstau ir prašau Šventosios Dvasios, mano liudijimas gali būti stiprus.

Seminarija taip pat padeda man mokytis apie mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų ir stengtis būti tokiai, kaip Jis, nes veikiu tikėjimu, žvelgiu į dalykus iš amžinosios perspektyvos ir tolesnių žinių siekiu per Dievo nurodytus šaltinius.

Pasitikėkite Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi. Kliaukitės Jais, o ne vien savo žiniomis. Jie gali mums padėti ir vesti per bet kokius išbandymus ar suspaudimus, su kuriais susiduriame.