Nauja pradžia

Aleksandrui vos už kelių dienų turėjo sukakti aštuoneri metai! Jis labai džiaugėsi, nes kartu su tėčiu planavo sau ypatingus gimtadienio skanumynus, kuriuos galės suvalgyti grįžęs iš mokyklos. Kai misionieriai atvyko vakarienės, Aleksandras papasakojo jiems apie išsirinktus skanius šokoladinius pyragaičius.

„Mes turėsime aštuonis pyragaičius su viena žvakute, o ne vieną tortą su aštuoniomis žvakutėmis!“

Vyresnysis Laueneris nusijuokė: „Skamba smagiai! Palik truputį ir man!“

Po vakarienės misionieriai vedė pamoką apie krikštą. Vyresnysis Dojonas kreipėsi į Aleksandrą: „Kai krikštijiesi, pažadi sekti Jėzumi Kristumi!“ Jis papasakojo Aleksandrui apie savo paties krikštą ir paliudijo: „Šventoji Dvasia padėjo man pasijusti labai laimingam, nes tą dieną pasirinkau sekti Jėzumi Kristumi.“

Aleksandras negalėjo sulaukti savo krikšto dienos!

Tačiau tą naktį jam buvo sunku užmigti. Jam patiko mintis, kad jis bus švarus ir naujas. Tačiau kaip jam likti švariam po krikšto?

Kitą rytą Aleksandras su tėčiu ėjo į mokyklą. „Šį rytą esi labai tylus, – tarė tėtis. – Kas atsitiko?“

Aleksandras atsiduso: „Norėčiau, kad būtų galima krikštytis daugiau nei vieną kartą.“

„Kodėl?“ – paklausė tėtis.

„Kaip kitaip galėčiau išlikti švarus po krikšto? – paklausė Aleksandras. – Aš visą laiką ką nors pamirštu, pavyzdžiui, pasisveikinti ir padėkoti suaugusiesiems bei būti kantrus su mažuoju broliuku. Žinau, kad vis tiek darysiu klaidas. Krikštytis galima tik vieną kartą, todėl daugiau niekada nebūsiu toks švarus.“

Tėtis stabtelėjo ir pažvelgė Aleksandrui į akis. „Oho! Tai tikriausiai šiek tiek slegia. Ar pameni mūsų pokalbį apie pasižadėjimus per krikštą?“

Aleksandras linktelėjo: „Manau, kad taip.“

„Pasikrikštydamas sudarai sandorą su Dangiškuoju Tėvu. Pasižadi laikytis Jo įsakymų ir sekti Jėzumi Kristumi. Vėliau kiekvieną kartą, kai priimi sakramentą, gali atminti Jėzų ir tai, kaip Jis gali padėti tau atgailauti.“

Aleksandras išplėtė akis. „Taip galiu jaustis toks pat švarus, kaip ir per krikštą?“

„Visiškai teisingai, – tarė tėtis. – Dangiškasis Tėvas žino, kad nesi tobulas ir kartais pasirinksi neteisingai. Tačiau nusidėjęs gali atgailauti ir toliau stengtis sekti Jėzumi. Ar atrodo, kad tai galėtum padaryti?“

Aleksandras nusišypsojo. „Taip! Manau, kad sugebėsiu.“

Kai atėjo Aleksandro gimtadienis ir jis grįžo iš mokyklos, šeima valgė jo gimtadienio skanumynus. Buvo labai skanu! Per krikštą Aleksandras, išlipęs iš vandens, širdyje jautėsi ypač gerai. Jis pažadėjo sekti Jėzumi Kristumi ir tai buvo nuostabus jausmas!

Tą savaitę Aleksandras iš visų jėgų stengėsi laikytis savo naujųjų sandorų ir būti geras savo mažajam broliukui. Tačiau atėjus kitam sekmadieniui, jis jautėsi šiek tiek nusivylęs. Jam atrodė, kad tą savaitę jis galėjo priimti geresnius sprendimus.

Kai buvo dalijamas sakramentas, Aleksandras sukryžiavo rankas ir nulenkė galvą. Jis tyliai paprašė Dangiškojo Tėvo kitą savaitę padėti jam pasitaisyti. Jis galvojo, kaip stipriai Jėzus jį myli ir kaip jis norėtų būti panašesnis į Jį.

Nuo sakramento padėkliuko paėmęs gabalėlį baltos duonos, Aleksandras pajuto šilumą ir ramybę. Jis jautėsi taip, kaip savo krikšto dieną! Tėtis uždėjo ranką Aleksandrui ant pečių ir nusišypsojo.

Šiandien naujos savaitės pradžia, ir Aleksandras, padedamas Dangiškojo Tėvo, ketino stengtis iš visų jėgų.

Iliustravo Tobis Niusomas