Bėda su draugu

Eidamas namo, Matas paspyrė gulintį akmenį. Jis negalėjo suprasti, kodėl jaučiasi taip bjauriai?

Jis leido laiką su savo draugu Džozefu. Tačiau atrodė, kad Džozefui nuobodu, ir Matas namo išėjo anksčiau, nei buvo suplanavęs.

Galbūt aš tik įsivaizduoju, – pagalvojo Matas. – Galbūt Džozefui tai tiesiog bloga diena.

Kitą dieną, nuėjęs į mokyklą, Matas pamatė Džozefą, besikalbantį su grupe draugų. Matas pašaukė jį ir pamojavo. Džozefas pažvelgė į Mato pusę, tačiau nepamojavo atgal. Jis vėl nusigręžė į savo draugus.

Tiesiog Džozefas manęs nepamatė, – įtikinėjo save Matas.

Per pamoką, kai buvo laikas atlikti grupinį darbą, Matas priėjo prie Džozefo. „Ar norėtum kartu atlikti užduotį?“ – paklausė Matas.

Atrodė, kad Džozefas jo net negirdi. „Nagi, Maikai, – tarė Džozefas šalia sėdinčiam berniukui, – eime darbuotis ten.“

Du berniukai nuėjo. Matas pilve pajuto nemalonų jausmą. Akivaizdu, kad kažkas Džozefui kėlė pyktį. Tačiau kas?

Matas negalėjo prisiminti nieko, ką būtų padaręs ir dėl ko Džozefas galėjo ant jo supykti. Aišku, kartais jie būdavo priešingose komandose, kai per pertrauką žaisdavo beisbolą. Bet paskui jie visada vienas su kitu pliaukštelėdavo rankomis. Kodėl atrodo, kad Džozefas visada renkasi būti priešingoje komandoje?

Galiu bent jau pasikalbėti su Džozefu per pertrauką, – pagalvojo Matas.

Per pertrauką Matas nubėgo prie kitų vaikų aikštėje.

„Ei, Džozefai! – sušuko Matas. – Ar galiu su tavimi trumpai pasikalbėti?“

„Žaidimas tuoj prasidės“, – atsakė Džozefas.

„Gerai, aš ateisiu žaisti už jūsų komandą ir mes galėsime pasikalbėti“, – pasakė Matas.

„Per vėlu. Mano komandoje nebėra vietos“, – bėgdamas prisijungti prie komandos pasakė Džozefas.

Matas stebėjo, kaip visi pradeda žaisti. Per daug žmonių komandoje Džozefui iki tol niekada netrukdė. Visi visada būdavo draugiškai priimami.

Tačiau Matas tikrai nesijautė draugiškai priimtas Džozefo. Kodėl Džozefas taip elgiasi? Kodėl jis jo nepriėmė? Matas nepadarė nieko blogo!

„Juk būtent Džozefas elgiasi blogai, – pasakė Matas savo tėveliams per vakarienę. – Jis net nekalba su manimi ir nesako, dėl ko pyksta!“

„Tai tikrai atrodo sudėtinga“, – pasakė mama.

Matas pajuto, kaip akyse kaupiasi ašaros. „Atrodo, kad jis tiesiog nustojo būti mano draugu, o aš nežinau kodėl.“

„Didžiuojuosi tavimi, kad bandei su juo apie tai pasikalbėti, – pasakė tėtis. – Galbūt galėtum pabandyti pasakyti jam, kaip jautiesi ir kad nori padėti.“

Matas gūžtelėjo pečiais. Dėl tokio Džozefo elgesio Matas nebuvo tikras, kad Džozefas jo klausys.

Mama spustelėjo Mato delną. „Ir mes melsimės dėl tavęs, ir dėl Džozefo.“

Tą vakarą ruošdamasis miegoti Matas galvojo apie tai, ką pasakė mama ir tėtis. Jis už draugus melsdavosi ir anksčiau, kai jie liūdėdavo arba patirdavo sunkumus. Bet šis atvejis kitoks, ar ne? Juk būtent Džozefas su juo elgiasi blogai.

Tad kodėl Mato tėvai meldžiasi dėl Džozefo? Ar jis taip pat turėtų melstis dėl Džozefo?

Matas atsiklaupė prie lovos. „Dangiškasis Tėve, sunku nepykti ant Džozefo, – meldėsi Matas. – Matau, kad jis pyksta, bet jis man nesako, kas jį pykdo.“

Matas stabtelėjo. „Noriu su juo pasikalbėti, bet nesu tikras, kad jis man pasakys, kas negerai. Prašau, padėk jam įveikti visa tai, kas jį pykdo. Ir, kad ir kas nutiktų, prašau, padėk man vis tiek būti jam maloniam.“

Melsdamasis Matas pradėjo jausti ramybę. Jis žinojo, kad Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus yra jo geriausi draugai. Jie galėtų padėti jam mylėti Džozefą, kad ir ką šis nuspręstų daryti. Ir Jie būtų šalia jo, net jei Džozefas neliktų jo draugas.

Matas nusišypsojo. Vis dėlto melstis dėl Džozefo buvo gera mintis.

Marko Robisono iliustracijos