Stebuklas prie durų

Greisė sukramtė paskutinį blynų kąsnį, sudėjo indus į kriauklę ir čiupo kuprinę.

„Laikas šeimos maldai“, – pasakė tėtis.

Visi atsiklaupė svetainėje. Greisės brolis dvynys Džordžas sukalbėjo maldą. „Prašau padėti mums gerai praleisti dieną mokykloje, – pasakė jis. – Ir prašau palaiminti mamą, kad jai viskas būtų gerai. Palaimink gydytojus, kad jie žinotų, kaip jai padėti.“

Greisės mamai buvo smegenų auglys. Ją reikėjo operuoti. Gydytojai vylėsi, kad viskas bus gerai, bet negalėjo tiksliai žinoti.

Po maldos mama visus apkabino. „Šiandien vėl einu pas gydytoją. Tikiuosi, gausime daugiau atsakymų.“

„Kas bus, jei mama mirs ir aš nebegalėsiu su ja kalbėtis?“ – nerimavo Greisė. Ji buvo labai išsigandusi. Ji negalėjo įsivaizduoti, kad, grįžusi iš mokyklos, negalės apkabinti ar pamatyti mamos.

Tą dieną Greisė, kaip įprasta, ėjo į pamokas ir pietauti per pertrauką. Bet ji vis galvojo apie mamą. Kai pasidarė baisu, ji prisiminė savo mėgstamiausią pradinukų dainelę. Gali šeima drauge būt per amžius, nes Tėvo tai valia, – dainavo ji mintyse.

Grįžę iš mokyklos, Greisė su Džordžu įbėgo į vidų ir stipriai apkabino mamą. „Kaip praėjo tavo apsilankymas pas gydytojus?“ – paklausė Greisė.

„Gerai, – tarė mama. – Mes vis dar daug ko nežinome. Kitą savaitę prieš operaciją paskirti dar keli apsilankymai.“

Greisė džiaugėsi matydama mamą. Tačiau ji vis tiek nerimavo.

Po kelių dienų suskambo durų skambutis. Kai mama atidarė duris, Greisė išgirdo dainuojant.

Ji stovėjo su mama prie slenksčio ir žvelgė į minią šeimos draugų iš bažnyčios ir mokyklos. Jie dainavo pradinukų daineles. „Galvojome apie jus ir norėjome suteikti paguodos“, – tarė vienas iš jų. Tada jie vėl ėmė dainuoti.

Džordžas irgi priėjo prie durų. Jis pasisuko į Greisę. „Eikime dainuoti su jais!“

Greisė ir Džordžas čiupo paltus ir išbėgo į lauką, kad prisijungtų prie kitų. Jie dainavo taip garsiai, kaip tik galėjo:

Greisė pamatė, kaip mama nusišluostė ašaras. Mažoji sesutė Rouzė prigludo mamai prie kojų ir taip pat klausėsi.

Greisę apėmė ramybės jausmas. Ji vis dar nerimavo dėl mamos. Tačiau žinojo, kad Jėzus Kristus juos myli. Jis yra stebuklų Dievas. Ir Greisė žinojo, kad kažkaip viskas bus gerai.

Betanės Stenklif iliustracijos