Pokalbis su Emile apie krikštą

Mėgstu tapyti, piešti, kepti desertus, kurti rankdarbius, šokti ir dainuoti su broliais ir seserimis. Taip pat mėgstu vykti į senelio rančą jodinėti žirgais.

Per šeimos vakarus tėvai mane mokė apie tikėjimą, atgailą, krikštą ir Šventosios Dvasios dovaną. Taip pat ruošiausi skaitydama Raštus, melsdamasi ir žiūrėdama filmukus apie Jėzų Kristų. Man ypač patinka filmukas apie Gelbėtojo krikštą Jordano upėje. Man patinka ta dalis, kai pasirodo baltas balandis, simbolizuojantis Šventąją Dvasią.

Mudu su tėčiu taip pat praktikavomės, kaip stovėsime krikštykloje. Bijojau panirti po vandeniu, bet tėtis mane išmokė, kaip sulenkti kelius, užspausti nosį, užsimerkti ir atsargiai virsti atgal ant jo rankos. Mes daug praktikavomės ir krikšto dieną sugebėjau tai padaryti labai lengvai.

Man tai buvo nepamirštama diena. Kai kurie mano šeimos nariai pasakė kalbas, meldėsi ir buvo liudytojai. Padedama mūsų Pradinukų organizacijos pianistės aš taip pat sudainavau dainelę „Per krikštą“. Po krikšto jaučiau, kad Dangiškasis Tėvas ir Jo Sūnus, Jėzus Kristus, man yra labai artimi. Braukiau laimės ašaras.

Dar jis buvo ypatingas tuo, kad man kilo mintis į krikštą pakviesti keletą draugų ir šeimos narių, kurie nėra Bažnyčios nariai, ir jie sutiko ateiti. Vienas iš buvusių krikšte draugų vis dar ateina su tėvais į bažnyčios renginius.

Stengiuosi savo sandoras prisiminti lankydama bažnyčią, priimdama sakramentą ir atmindama Gelbėtoją. Žinojimas, kad Jis atidavė gyvybę už mane, skatina mane jaustis dėkinga. Taip pat kasdien meldžiuosi, skaitau Raštus, tarnauju kitiems ir stengiuosi būti geras žmogus.

Savo draugams, kurie netrukus krikštysis, noriu pasakyti, jog viliuosi, kad galėsite priartėti prie Dangiškojo Tėvo ir pajusti Jo tobulą meilę!