Mus visus laimina moterų įtaka ir tikėjimas

Brangios seserys, džiaugiuosi galėdamas dalyvauti šiame nuostabiame Paramos bendrijos renginyje. Dėkoju už viską. Man labai patiko prezidentės Kamilės N. Džonson, sesers Dž. Anetės Denis ir sesers Kristinos M. Ji kalbos.

Gyvenime buvau palaimintas išskirtinėmis moterimis ir esu amžinai dėkingas už jų įtaką. Negaliu deramai išreikšti dėkingumo. Jos siekė tobulumo visose gyvenimo srityse, tačiau pabrėžė, kad jaučia ir vertina Dievo meilę savo gyvenime.

Mano žmona Marija yra to pavyzdys ir stengiasi gyventi „saulėtoje gatvės pusėje“.

Kalbėdamas jums, nuostabios moterys, jaučiu didelę atsakomybę. Myliu jus ir žaviuosi tuo, kas esate, ir jūsų pasišventimu Viešpačiui ir Jo Bažnyčiai šiame sudėtingame pasaulyje.

Brangios seserys, prašau, nenuvertinti savo galingos, meilingos ir jautrios įtakos tiems, su kuriais bendraujate, galios ir poveikio. Besistengdamos gyventi pagal Kristaus pavyzdį, jūs laiminate daugelį žmonių.

Kartais, nuoširdžiai trokšdamos sekti Jėzumi Kristumi ir daryti gera, galite pamanyti, kad nepaisant visų jūsų pastangų, to nepakanka. Kartais, nepaisant visų kitų nuomonės, kad elgiatės teisingai, galite jaustis netinkamos ir neveiksmingos. Tačiau jūsų atliekamas puikus darbas, rodomas gerumas ir meilė yra neišmatuojamos palaimos tiems, kuriems teko privilegija bendrauti su jumis, ir to pakanka!

Gyvename neramiais laikais. Pasaulis tiesiogine prasme yra sumaištyje. Daugelis sunkumų kyla dvasinėje srityje. Tai socialinės problemos, kurias mes, kaip individai, ne visada galime išspręsti, bet jos vis tiek mums rūpi. Įtikinti žmones rinktis dorą gyvenimą yra senas iššūkis. Pasaulyje visada visame kame buvo priešingybė. Skirtumas tas, kad mūsų laikais skeptikai iš to „didžiulio ir erdvaus pastato“, regis, šaukia garsiau, priekabiau ir mažiau tolerantiškai, nei bet kada anksčiau mano gyvenime.

Tiesa ta, kad tokių iššūkių buvo visada. Likus metams iki Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios suorganizavimo, pranašas Džozefas Smitas vertė Mormono Knygą. Viešpats Džozefui ir Oliveriui Kauderiui apreiškė tai, kas dabar užrašyta Doktrinos ir Sandorų 6 skyriuje. Jame yra patarimų, skirtų sunkiems laikams.

Viešpats guodė juos: „Nebijok, mažoji kaimene; darykite gera; tegul nors žemė ir pragaras susivienija prieš jus; nes jeigu jūs pastatyti ant mano uolos, jie negali nugalėti.“ Jis taip pat patarė: „Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane; neabejokite, nebijokite. […] Būkite ištikimi, laikykitės mano įsakymų, ir jūs paveldėsite dangaus karalystę. Amen.“

Kai prisimename tuos pirmuosius šventuosius, mus giliai sujaudina jų ištverti sunkumai ir jų parodytas Dievo meilės pripažinimo ir tarnavimo vienas kitam pavyzdys.

Atskaitos arba pradžios taškas, peržiūrint savo gyvenimą ir atsiduodant Jėzaus Kristaus evangelijai, yra krikštas.

Daugelio mūsų, išskyrus naujus narius, krikštas buvo prieš daugelį metų. Didis pranašas Alma galingai kalbėjo mums, sakydamas: „Ir dabar štai, sakau jums […]: jei patyrėte širdies permainą ir jei jautėtės giedantys išperkančios meilės giesmę, norėčiau paklausti, ar galite taip jaustis dabar?“

Toliau Alma kalba svarbius žodžius, kurie labai aktualūs mūsų laikams. Iš esmės jis klausia šventųjų, ar jie pasiruošę susitikti su Dievu, jei būtų pašaukti mirti? Tada Alma pabrėžia keturias savybes, būtinas norint būti nepriekaištingiems priešais Dievą.

Pirma, ar esame pakankamai nuolankūs? Tam tikra prasme tai yra grįžimas prie reikalavimo prieš krikštą: nusižeminimo ir sudužusios širdies bei atgailaujančios dvasios.

Antra, ar nusiplėšėme išdidumą? Kalbėdamas apie išdidumą, Alma patarė netrypti Šventojo ir nesididžiuoti, nenukreipti širdžių į tuščius pasaulio dalykus ir turtus, manant, kad esame geresni už kitus, ir persekiojant nuolankiuosius.

Trečia, ar nusiplėšėme pavydą? Pavydas gali labiausiai pakenkti tiems, kurie yra didžiai palaiminti, bet nejaučia dėkingumo, nes sutelkia dėmesį tik į tai, ką turi kiti. Pavydas dėl gyvenimo būdo išaugo, kai tikėjimą ir šeimą, kaip svarbiausius visuomenės daugumos siekius, pakeitė šlovė ir turtas.

Ketvirta, ar mes išjuokiame arba persekiojame brolį ar seserį? Šiuolaikiniame pasaulyje daug to matome socialiniuose tinkluose.

Ar šių dienų aplinkybėmis begalėtų būti kas nors svarbesnio už šią žinią apie išdidumą, pavydą ir persekiojimus?

Daugumoje pasaulio vietų karštai diskutuojama laikinais kasdieniais ekonominiais klausimais. Tačiau labai mažai diskutuojama apie grįžimą prie Kristaus principų, sutelktų į pasirengimą susitikti su Dievu ir į mūsų dvasių būseną. Turime sutelkti savo gyvenimą į dvasinius dalykus ir daugiau dėmesio skirti jiems.

Visada jausdavausi įkvėptas, kai apžvelgdavau įvykius, vykusius prieš Navū šventyklos pašventinimą. Mane ypač žavėjo seserų tikėjimas. Seserų tikėjimas yra ryškus ir svarbus bruožas. Jų tikėjimas sugrąžintąja Jėzaus Kristaus evangelija ir Sugrąžinimo pranašu Džozefu Smitu buvo labai įspūdingas.

Šios pasišventusios moterys savo tikėjimą amžinąja endaumento ir šventyklinio užantspaudavimo svarba parodė aukomis, kurias buvo pasiryžusios aukoti. Jos aukojo savo laiką ir turėtą menką turtą. Be to, pagal pavedimą jos atliko pirmą apeigų darbą Navū šventykloje. Daug seserų, padėjusių šventiesiems pasiruošti išvykti iš Navū, aprašė, kaip visą dieną padėjo vykdyti šventyklos apeigas, o po to didžiąją nakties dalį gamino maistą ir plovė indus. Tačiau jos paaiškino, kad šventykloje suteiktas tikėjimas ir pažinimas leido joms džiugiai išvykti į nežinomybę ir keliauti per lygumas.

Moterims istoriškai tenka didesnė atsakomybė už namus ir vaikus, taigi ir saugumo bei stabilumo troškimas. Seserų tikėjimas, su kuriuo jos iš Navū išvyko į nežinomybę, buvo įkvepiantis.

Sesers Batšebos Smit aprašyti jausmai, jai ruošiantis išvykti, yra labai jaudinantys. Ji buvo patyrusi gaujų išpuolius prieš šventuosius Misūryje ir matė apaštalo Deivido V. Peteno žūtį. Ruošdamasi išvykti iš Navū, ji rašė:

„Paskutinis mano veiksmas toje brangioje vietoje buvo sutvarkyti kambarius, iššluoti grindis ir pastatyti šluotą įprastoje vietoje už durų. Tada su grauduliu širdyje […] švelniai uždariau duris ir žengiau į nežinomą ateitį, […] žengiau su tikėjimu į Dievą ir su ne mažesniu tikėjimu evangelijos įsitvirtinimu Vakaruose bei jos tikrais tvariais principais negu jaučiau tai tomis sunkiomis akimirkomis Misūryje.“

Sesuo Smit aprašė skurdą, ligas ir nepriteklių, kuriuos šventieji kentė keliaudami į vakarus. 1847 m. kovą mirė jos motina, o kitą mėnesį gimė antrasis sūnus Džonas. Apie tai ji rašo trumpai: „Jis buvo mano paskutinis vaikas ir gyveno tik keturias valandas.“

Vėliau ji tapo Solt Leiko šventyklos matrona ir ketvirtąja visuotinės Paramos bendrijos organizacijos prezidente.

Jei reikėtų apibūdinti svarbiausius mūsų seserų pionierių bruožus, tai būtų jų nepajudinamas tikėjimas į Viešpatį Jėzų Kristų.

Manau, kad šiandieninės Bažnyčios moterys yra tokios pat stiprios ir ištikimos. Gerai įsižiūrėję, suvokiame, kad tikėjimas yra meilės Gelbėtojui ir dėkingumo Jam išraiška. Dėl Jo apmokančiosios aukos joks nusivylimas nėra galutinis ir iš esmės joks prasižengimas nėra nepataisomas. Jei sutelksime savo tikėjimą į Jėzų Kristų ir pasiliksime sandoros kelyje, galėsime pasiekti savo amžinuosius tikslus.

Šiuolaikinio pasaulio aplinkybės vis labiau reikalauja stiprinti asmeninį atsivertimą ir tikėjimą į Dangiškąjį Tėvą, Jėzų Kristų bei Jo Apmokėjimą. Bažnyčios doktrinoje ir Raštuose išdėstytas įkvėptas veiksmų planas, padėsiantis jums priimti teisius sprendimus. Viešpaties pranašas, prezidentas Dalinas H. Ouksas, teikia konkrečius nurodymus mūsų laikams. Viešpats eilutė po eilutės mus ruošė pavojingiems laikams, kuriais dabar gyvename.

Šiais laikais, šalia išbandymų turėdami gausybę dvasinio vadovavimo, būtume nedėkingi, jei nevertintume savo palaimų.

Dėkojame už tai, kas esate ir ką darote. Liudiju, kad Jėzus Kristus yra pasaulio Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Jis gyvas ir teikia meilę bei vadovavimą, kurių mums reikia, kad sugrįžtume pas Jį. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.