Šventos moterys sutelkia dėmesį į Jėzų Kristų

Viena iš maloniausių mano pašaukimo palaimų yra gili, sielą virpinanti meilė jums, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios moterims. Mintyse esu su jumis jūsų šventose vietose – galbūt susirinkimų namuose ar palapinėje, kazitoje, falear jūsų bute, – kur mes sėdime viena šalia kitos, kad galėčiau pasakyti, jog myliu jus, kad esu tikra, jog esate mylinčio Dangiškojo Tėvo dukra, ir esu įsitikinusi, kad galite pasitikėti Jėzumi Kristumi.

Tai dovana – sėdėti su viso pasaulio seserimis šventosiomis, demonstruojančiomis nepaprastą stiprybę, gebėjimus, įsitikinimą ir tikėjimą į Jėzų Kristų. Dievo meilė moterims pasireiškia tuo, kad mums suteikiama galimybė mokytis vienai iš kitos ir kartu su kitomis.

Ką sužinojau leisdama laiką su Jėzaus Kristaus Bažnyčios moterimis – tų tarnystės apsilankymų, susitikimų automobilių stovėjimo aikštelėse ir pokalbių maisto prekių parduotuvėse metu?

Žinau, kad gyvenimas sunkus.

Galite įveikti sunkumus kartu su Jėzumi arba vienos. Tai jūsų pasirinkimas. Bet kai įveikiate sunkumus kartu su Jėzumi Kristumi, tai, kas sunku, tampa tuo, kas šventa. Tampate šventomis moterimis.

Neseniai automobilių stovėjimo aikštelėje sutikau vieną seserį. Ji priėjo prie manęs ir pasakė, kad jos dukra apsivertė važiuodama automobiliu ir pateko į ligoninę. Ji papasakojo, kad anksčiau neteko kitos dukters, kuri mirė nuo vėžio. Maniau, kad mano naujoji draugė norėjo, kad ją paguosčiau. Tačiau ji norėjo visai ko kita. Ji kreipėsi į mane ne ieškodama paguodos, bet norėdama išsakyti liudijimą, kad jos dukrą saugojo tarnaujantys angelai, kad ji žinojo, jog jos mirusi dukra buvo viena iš tų angelų, ir kad ji tikra, jog jos šeima yra amžina dėl to, kad buvo užantspauduota Viešpaties namuose. Būdama sandorą sudariusi Dievo dukra, su gyvenimo iššūkiais ji grūmėsi tikėdama ir pasikliaudama mylinčio Tėvo laimės planu, išperkančiąja Jėzaus Kristaus galia ir pažadu, kad ją ir jos artimuosius sergės angelai. Jos dukra tebegulėjo ligoninėje. Jos žemiškasis gyvenimas išliko sunkus. Tačiau mano draugė pasirinko įveikti sunkumus kartu su Jėzumi Kristumi, o ne viena. Sunkumų metas jai tapo šventu laikotarpiu.

Pažįstu seserį, kuri viena augino keturis mažus vaikus ir išlaikė šeimą, kai jos motinai buvo diagnozuotas agresyvus vėžys. Ji man pasakojo, kad šiuo sunkiu laikotarpiu ji ėmė melstis nuoširdžiau ir dažniau – netgi prašydama pagalbos, kad galėtų išmaitinti savo vaikus. Ji kreipėsi pagalbos į Dangiškąjį Tėvą ir Gelbėtoją. Pasitikėdama Jais, ji pasiruošė sudaryti sandoras Viešpaties namuose. Jos motinos sveikata prastėjo, nepaisant to, jie kartu su šeima ir draugais nukeliavo į artimiausią šventyklą, kur mano naujoji draugė gavo šventyklos apdovanojimą prieš pat motinos mirtį. Jos žemiškasis gyvenimas tebėra sunkus, tačiau pasirinkus susisieti su Gelbėtoju sandora, kelias pirmyn atrodo lengvesnis. Ne lengvas, bet lengvesnis, nes ji turi geresnę prieigą prie Jo gydančios, stiprinančios galios. Paklausiau apie jos ryšį su Gelbėtoju, užgrūdintą negandų ugnyje. Ši šventa moteris pripažino, kad be šių sudėtingų patirčių ji nebūtų galėjusi taip giliai pažinti Jėzaus Kristaus ir pasitikėti Juo, kaip dabar.

Matote, gryninimo ugnis karšta. Tai šventumo kaina. Sidabro grynintojas ir valytojas priemaišoms išdeginti naudoja ugnį. Tačiau grynintojas nepasišalina įmetęs rūdą į krosnį. Grynintojas atidžiai kontroliuoja temperatūrą ir deguonies tiekimo laiką, stebėdamas, kaip sidabro šlakas kaupiasi išlydyto metalo paviršiuje. Grynintojas nupučia šlaką, palikdamas gryną sidabrą, kurio paviršius spindi ir yra šviesus – tarsi veidrodis, atspindintis grynintojo atvaizdą.

„Jis [turimas omenyje Jėzus Kristus] sėdės kaip sidabro lydytojas bei valytojas.“ Mes esame tas brangus sidabras, išvalytas ir išrinktas suspaudimų krosnyje. Ir kaip išvalytas sidabras, kurio priemaišos sudegintos, įgyjame dieviškesnį charakterį, tampame šventomis moterimis.

Ar, patekusios į negandų ugnį, atpažinsite, sutiksite ir priimsite akylą grynintojo žvilgsnį?

Vyresnysis D. Todas Kristofersonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė: „Šiame grynintojo ugnies įkarštyje, užuot pykę ant Dievo, artinkitės prie Jo. Šaukitės Tėvo Sūnaus vardu. Vaikščiokite su Jais Dvasia diena iš dienos. Leiskite Jiems laikui bėgant parodyti jums savo ištikimybę. Nuoširdžiai pažinkite Juos ir nuoširdžiai pažinkite save.“

Bus sunku. Galite įveikti sunkumus kartu su Jėzumi arba vienos. Kai įveikiate sunkumus kartu su Jėzumi Kristumi, tai, kas sunku, tampa tuo, kas šventa.

Šventoji moteris Ona yra Raštuose aprašytas pavyzdys, iliustruojantis šį principą.

Nuėjusi į Viešpaties namus Ona pravirko. Nuolankioje maldoje ji išliejo Dievui savo sielos kartėlį ir sielvartingą dvasią, nes ji neturėjo vaikų. Tai nebuvo murmėjimas. Tai buvo nuoširdus atsivėrimas Jam išreiškiant gilų nusivylimą ir sielvartą. Ji „išliej[o] savo širdį Viešpačiui“, nieko neslėpdama, nors Jis tikrai žinojo jos skausmo gilumą.

Tada Ona davė įžadą – išreiškė norą pašvęsti tai, kuo Viešpats ją palaimins, Jo tikslams. Ji drąsiai pareiškė: „Kareivijų Viešpatie, jei Tu […] savo tarnait[ei] […] duosi sūnų, tai aš atiduosiu jį Viešpačiui per visas jo gyvenimo dienas.“

Kunigas Elis pasakė Onai „ei[ti] ramybėje“ ir patikino ją, kad jos prašymas

Viešpačiui duoti sūnų bus išklausytas. Onos romumas atsispindi jos atsakyme: „Duok savo tarnaitei atrasti malonę tavo akyse.“ Ji išėjo ir „nebeliūdėjo“.

Po kurio laiko Ona buvo palaiminta sūnumi Samueliu. Kai jis buvo nujunkytas, ji įvykdė savo įsipareigojimą atvesdama berniuką į Viešpaties namus. Melsdamasi ji giedojo Viešpačiui padėkos giesmę. Ji sušuko: „Mano širdis džiaugiasi Viešpatyje.“ „Niekas nėra toks šventas, kaip Viešpats! Šalia Tavęs nėra kito ir nėra kitos uolos, kaip mūsų Dievas.“

O tada ji paliko Samuelį su kunigu Eliu, paskirdama jį vien tik tarnauti Dievui. Ką tik nujunkytą vaiką. Ar galite tai įsivaizduoti? Vėliau ji buvo palaiminta dar penkiais vaikais, tačiau tuo metu, kai ji atidavė Samuelį Viešpačiui, jis buvo jos vienintelis vaikas. Ji negalėjo žinoti, kad susilauks dar vaikų. Ji negalėjo mėgautis visomis tomis švelniomis akimirkomis, kurių trokšta motina – stebėti, kaip jis bėgioja ir žaidžia, mokyti jį mylėti ir dalytis, apkamšyti jį lovoje.

Kasmet kartu su vyru ateidama į Viešpaties namus atnašauti kasmetinės aukos, ji atnešdavo naują drabužėlį, kurį pasiūdavo Samueliui. Ką ji sakydavo jį pamačiusi? Kaip jausdavosi motinos širdis, kai jai tekdavo vėl su juo atsisveikinti?

Raštuose nekalbama apie jos širdgėlą. Bet aš tai įsivaizduoju.

Matote, Ona buvo ištikima, bet gyvenimas vis tiek liko sunkus.

Tarp Paramos bendrijos seserų yra šiuolaikinės Onos, šventos moterys, kurios netgi ištikus negandoms garbina Viešpaties namuose, pasninkauja, maldoje išlieja Viešpačiui visą savo sielą, pašvenčia tai, kuo Viešpats jas palaimino, laikosi įsipareigojimų Jam, kuriuos prisiėmė, ir pasitiki Viešpačiu – Jo valia joms ir Jo nustatytu laiku.

Mes įgyjame žemišką patirtį kūnuose, kurie senėja ir serga. Mes, kaip ir kiti žmonės, turime šlovingą galimybę naudotis savo valios laisve darydami gera ar bloga. Taigi bus sunku. Galite įveikti sunkumus kartu su Jėzumi Kristumi arba vienos. Esu įsitikinusi, kad įveikiant sunkumus kartu su Jėzumi Kristumi, tai, kas sunku, tampa tuo, kas šventa – šventais laikotarpiais, šventomis vietomis, šventomis moterimis.

Neseniai girdėjau vaikus dainuojant šiuos žodžius:

Seserys, mums reikia daugiau Jėzaus Kristaus. Jo šviesos, Jo meilės, Jo vilties ir Jo gydančios, stiprinančios galios.

Šventos moterys sutelkia dėmesį į Jėzų Kristų. Mes „kalb[ame] apie Kristų, džiau[giamės] Kristumi, sotin[amės] Kristaus žodžiais ir verž[iamės] pirmyn Kristuje“. Tikroji meilė, kuri yra tyra Kristaus meilė, niekada mūsų nenuvilia.

Jei, galbūt, nepatiriate žemiškojo gyvenimo iššūkių, apsvarstykite šį vyreniojo Nylo A. Maksvelo patarimą: „Jei šiuo metu mes patys nesame iškelti ant kokio nors kryžiaus, turėtume būti prie kito žmogaus kryžiaus – kupini atjautos ir teikiantys dvasinę atgaivą.“

Tai šventų moterų darbas.

Liudiju, kad Jėzus Kristus yra mūsų Išpirkėjas ir budrus, mylintis grynintojas. Kai pasitikime Juo negandų ugnyje, sunkūs laikai tampa šventais laikotarpiais, o mes tampame šventomis moterimis. Myliu jus; esu tikra, kad esate mylinčių dangiškųjų tėvų dukros, ir esu įsitikinus, kad galite pasitikėti Jėzumi Kristumi.

Jėzaus Kristaus vardu, amen.