Jėzaus Kristaus auka buvo ir yra už jus

Brangios seserys, visada esu dėkinga, kad galiu būti su jumis. Ar asmeniškai, ar dvasioje – jūsų ištikimybė ir gerumas mane paliečia ir įkvepia. Būkite palaimintos už tai, kad aplinkiniams nešate Gelbėtojo meilę ir paramą. Mes mylime jus ir meldžiamės dėl jūsų.

Prieš keletą metų lankiausi lopšelinukų klasėje. Tą dieną lopšelinukų vadovės nebuvo, ir supratau, kad nebuvo paruoštos pamokos. Spintoje susiradau pamokų vadovėlį ir pasirinkau pamoką apie Dievo meilę. Jame buvo pavaizduoti viso pasaulio vaikai, simbolizuojantys Dievo meilę visiems. Mažos lopšelinukų grupės pasiteiravau, kaip Dievo meilė gali pasiekti juos visus. Vienas Dvasios įkvėptas berniukas vardu Čarlis pakėlė rankas ir sušuko: „Dievo meilė yra DIDELĖ!“ Tikra tiesa, Čarli. Dievo meilė iš tiesų yra „didelė“. Jo meilė atsiliepia į mūsų šauksmą ir yra pastovi kiekvienam Jo vaikui. Nei vienas nėra išimtis Jo meilei. Kaip mokė apaštalas Paulius:

„Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis,

nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.“

Didžioji Dievo meilė pasireiškia per gailestingą Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus dovaną. Mūsų sandoros susieja mus su Juo ir Jo apmokančiąja galia. Jo dėka galime atgailauti ir keistis. Jo dėka galime įgyti stiprybės ir gebėjimo, pranokstančių mūsų pačių. Jo dėka galime rasti dievišką ramybę ir patikinimą, kad „viskas bus atitaisyta“.

Jėzus Kristus atėjo padėti mums pakelti savo naštas ir nešti tai, ko negalime ir neturėtume nešti vieni. Pateiksiu asmeninį pavyzdį.

Prieš kurį laiką atsidūriau sunkiose aplinkybėse, dėl kurių jaučiausi sutrikusi ir nevertinama. Ta situacija pradėjo glemžtis mano mintis ir energiją. Stebėjausi, kodėl tai mane taip giliai vargino. Stengiausi būti paslaugi, maloni ir atvira, bet rodės, kad niekas nesikeičia. Jaučiausi įstrigusi ir beviltiškai troškau pagalbos ir ramybės.

Apimta sumaišties, vieną vakarą atsiklaupiau prie lovos ir ėmiau melstis savo Tėvui danguje. Aš tiesiog nebegalėjau taip tęsti. Apsipyliau ašaromis ir pasakiau: „Nebegaliu to nešti, tai yra per daug, tai turi būti Tavo. Ar paimsi, prašau? Atiduodu tai Tau. Prašau, padėk man.“ Paprašiau pagalbos per Jo Sūnaus gailestingumą. Tą akimirką prisiminiau, kad Jėzus Kristus kentėjo už mane ir nešė mano negalias, ir kad per Jį ši našta galėjo būti pakelta. Staiga pajutau viltį, panašią į Almos jaunesniojo, kuris, prisimindamas Gelbėtojo Apmokėjimo galią, sakė: „Kada mano protas pasigavo šitą mintį, aš šaukiau savo širdyje: O Jėzau, tu Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, kuris esu karčiojoje tulžyje.“

Kitą dieną sunkumą palaipsniui pakeitė ramybė. Ramybė, kuri tikrai pranoko mano supratimą. Buvo ramu, kad ši situacija buvo Tėvo ir Sūnaus rankose ir man nebereikėjo jos nešti. Kai nusprendžiau patikėti savo naštą Jiems, pajutau Jų meilę ir palengvėjimą ir buvau vedama, kad sužinočiau, kaip gauti reikiamą paramą.

Bėgant dienoms ir savaitėms mano širdį ir protą taip pat persmelkė platesnė perspektyva. Neįsivaizdavau, kad artimesnė Dievo požiūriui perspektyva gali būti tokia galinga dovana įveikiant išbandymus, su kuriais susiduriame. Tai padėjo šią situaciją patalpinti tinkamoje vietoje. Kaip Viešpats apibūdino, ji tapo „tik lašu“, palyginti su „svaresniais dalykais“.

Sunki situacijniekur nedingo, bet manęs ji nekankino taip, kaip anksčiau, ir ji daugiau nebeužvaldė mano minčių. Tai buvo tikras stebuklas. Tik Jis galėjo tokią sielą varginančią naštą paversti „lengva“.

Patirdama tokį palengvėjimą, Raštuose perskaičiau šiuos pranašo Zenoso žodžius, aprašančius mano patyrimą: „Ir tu išgirdai mane dėl mano suspaudimų ir mano nuoširdumo; ir tai dėl savo Sūnaus tu buvai […] gailestingas man, todėl aš šauksiuos tavęs visuose savo suspaudimuose, nes tavyje mano džiaugsmas; nes tu nugręžei savo teismus nuo manęs, dėl savo Sūnaus.“

Seserys, pasirinkime tikėti Jėzų Kristų ir prašyti mums reikiamos pagalbos per Jo Apmokėjimo galią. Kartais galime pereiti į „automatinį“ režimą, kai paprastai tikime, kad Dievas mums padės, tačiau sąmoningai Jo neprašome tikėdami, kad Jis tikrai gali mums padėti ir tikrai padės. Manau, kad mūsų Tėvas danguje viliasi, kad aš ir jūs prašysime pagalbos, kurios mums reikia, nuoširdžiai ir su tikėjimu, kad Jėzaus Kristaus auka buvo ir yra skirta JUMS. Jo Apmokėjimas, Jo skaudi kančia buvo ir yra skirta jums. Jis myli jus ir trokšta išgydyti ir palaiminti jus reikiama pagalba dabar ir per amžius. Ir Jis turi galią tai padaryti, kai panaudojame savo tikėjimą, gyvename pagal sudarytas sandoras ir pasirenkame tikėti Jį.

Prezidentas Dalinas H. Ouksas mokė: „Dėl savo apmokančios patirties mirtingajame gyvenime, mūsų Gelbėtojas gali paguosti, išgydyti ir sustiprinti visus vyrus ir moteris, kad ir kur jie gyventų. Bet manau, kad Jis tai darys tik tiems, kurie Jo ieško ir prašo Jo pagalbos. […] Šią palaimą įgyjame, jei tikime Jį ir prašome Jo pagalbos.“

Mums nebuvo skirta vieniems įveikti sunkumus ir širdgėlas. Mums buvo skirta turėti Gelbėtoją, Tą, kurio dieviška galia, meilė ir parama yra asmeniška. Jis trokšta patenkinti ir nuraminti kenčiančią sielą.

Ar galite girdėti Jį kalbant jums, kaip Jis kalbėjo kenčiantiems Almos žmonėms?

„Pakelkite galvas ir būkite paguosti, nes aš žinau apie sandorą, kurią sudarėte man; ir aš sudarysiu sandorą su savo žmonėmis ir išvaduosiu juos iš vergijos.

Ir aš taip pat palengvinsiu naštas, kurios [yra] ant jūsų pečių, kad net nejusite jų ant savo nugarų, netgi būdami vergijoje; ir tai aš padarysiu, kad po to būtumėte man liudytojai ir kad užtikrintai žinotumėte, kad aš, Viešpats Dievas, aplankau savo žmones jų suspaudimuose.“

Paveikslo, kurį parodžiau paskutinėje visuotinės konferencijos kalboje, pavadinimas yra „Aš išgėriau“. Tai iš paties Gelbėtojo žodžių Doktrinoje ir Sandorose, kai Jis apibūdino savo agoniją Getsemanėje:

„kentėjimą, dėl kurio net aš, pats Dievas, didžiausias iš visų, drebėjau iš skausmo ir kraujavau iš kiekvienos poros. […]

tačiau, Tėvui tebus šlovė, aš išgėriau ir užbaigiau savo paruošimus žmonių vaikams.“

Gelbėtojas „išgėrė“, kad galėtume atgailauti ir būti apvalyti. Jis „išgėrė“, kad mums pagelbėtų, mus sustiprintų ir išgydytų. Jis „išgėrė“, kad pakeltų mūsų naštas ir suteiktų mums ramybę. Jis „išgėrė“, kad galėtume grįžti Tėvo akivaizdon ir amžinai gyventi su tais, kuriuos mylime. Jis „išgėrė“ iš meilės jums ir man.

To paveikslo prasmė laikui bėgant pasikeitė, nes pasikeičiau ir aš. Gilėja mano ryšys su Gelbėtoju ir Jo, bei to, ką Jis dėl manęs padarė, supratimas.

Mūsų požiūris į Jį mūsų gyvenime keisis tuomet, kai pasirinksime Juo tikėti, mokytis iš Jo, atgailauti ir leisti, kad Jo Apmokėjimo realumas pasiektų visas mūsų gyvenimo sritis.

Žinau, kad mūsų Dangiškasis Tėvas ir Gelbėtojas myli jus. Žinau, kad Jėzus Kristus gyvena; Jis yra pasaulio Išpirkėjas. Jo Apmokėjimas skirtas jums. Kad tikėdamos prašytume to, ko mums reikia, o tada „stovė[tume] ramiai, ir stebė[tume] Viešpaties išgelbėjimą" – to meldžiu. Jėzaus Kristaus vardu, amen.