„Verta įsidėmėti. Poezijos Senajame Testamente skaitymas“, „Ateik ir sek paskui mane“ – namams ir bažnyčiai. Senasis Testamentas, 2026 (2026)
„Poezijos Senajame Testamente skaitymas“, „Ateik ir sek paskui mane“. Senasis Testamentas, 2026
Verta įsidėmėti
Poezijos Senajame Testamente skaitymas
Senajame Testamente nuo Pradžios knygos iki Esteros knygos daugiausia randame pasakojimus apie istorinius įvykius, aprašytus iš dvasinės perspektyvos. Nojus pastatė arką, Mozė išlaisvino Izraelį, Ona meldė sūnaus ir t. t. Nuo Jobo knygos matome kitokį rašymo stilių. Šiose knygose Senojo Testamento autoriai pasitelkė poetinę kalbą, kad įsimintinai išreikštų gilius jausmus ar nuostabias pranašystes.
Keletą poezijos pavyzdžių jau esame matę istorinėse Senojo Testamento knygose. Pradedant Jobo knyga, toliau tų pavyzdžių matysime kur kas daugiau. Jobo, Psalmių ir Patarlių knygos, o iš dalies ir tokios pranašų knygos kaip Izaijo, Jeremijo ir Amoso knygos yra beveik vien poezija. Kadangi poezijos skaitymas skiriasi nuo paprasto pasakojimo skaitymo, norint ją suprasti, dažnai reikia kitokio požiūrio. Štai kelios mintys, galinčios jums padėti rasti daugiau prasmės Senojo Testamento poezijoje.
Pažintis su hebrajų poezija
Pirma, jums praverstų žinoti, kad hebrajų poezija Senajame Testamente nėra pagrįsta rimais, kaip kai kurios kitos poezijos rūšys. Ir nors rimas, žodžių žaismas ir garsų kartojimas yra įprasti senovės hebrajų poezijos bruožai, verčiant tie dalykai dažniausiai prarandami. Tačiau pastebėsite vieną bruožą – minčių ar idėjų kartojimą, kartais vadinamą paralelizmu. Štai paprastas pavyzdys iš Izaijo knygos:
Apsirenk stiprybe, Sione!
Jeruzale, […], apsirenk savo gražius drabužius! (Izaijo 52:1)
Psalmių 29 skyriuje yra daug paralelinių eilučių, pavyzdžiui:
Viešpaties balsas galingas.
Viešpaties balsas didingas. (Psalmių 29:4).
O štai pavyzdys, kai, žinant, kad antroji eilutė yra paraleli pirmajai, ištrauką yra lengviau suprasti:
Aš daviau jums švarius dantis visuose jūsų miestuose
ir duonos stoką visose vietovėse. (Amoso 4:6)
Šiuose pavyzdžiuose poetas pakartojo tą pačią mintį kitais žodžiais. Ši technika gali pabrėžti pasikartojančią mintį ir panaudoti skirtumus tam, kad ją išsamiau apibūdintų ar išplėtotų.
Kitais atvejais dviejuose paraleliniuose sakiniuose vartojama panaši kalba, kad perteiktų priešingas idėjas, kaip šiame pavyzdyje:
Švelnus atsakymas nuramina pyktį,
aštrūs žodžiai sukelia rūstybę. (Patarlių 15:1)
Toks paralelizmas buvo vartojamas neatsitiktinai. Rašytojai tai darė sąmoningai. Jis padėjo jiems išreikšti dvasinius jausmus ar tiesas ir galingai, ir gražiai. Taigi, kai Senojo Testamento raštuose pastebėsite paralelizmą, paklauskite savęs, kaip jums tai padeda suprasti rašytojo žinią. Pavyzdžiui, ką Izaijas bandė pasakyti „stiprybę“ siedamas su „gražiais drabužiais“, o „Sionę“ su „Jeruzale“? (Izaijo 52:1). Ką galime numanyti skaitydami frazę „švelnus atsakymas“, jei žinome, kad „aštrūs žodžiai“ yra jos priešingybė? (Patarlių 15:1).
Jis atgaivina mano sielą, aut. Valteris Reinas
Hebrajų poezija kaip naujas draugas
Kai kurie žmonės poezijos skaitymą lygina su pažintimi su nauju žmogumi. Taigi Senojo Testamento poezijos skaitymas gali būti panašus į susitikimą su žmogumi iš tolimos šalies ir svetimos kultūros, kuris kalba kita kalba nei mes ir kuriam yra daugiau nei du tūkstančiai metų. Šis žmogus tikriausiai kalbės iš pradžių nesuprantamus dalykus, tačiau tai nereiškia, kad jis neturi mums nieko vertingo pasakyti. Tiesiog turime šiek tiek laiko praleisti kartu, bandydami į viską pažvelgti jo akimis. Galime pamatyti, kad širdyje iš tikrųjų gana gerai vienas kitą suprantame. Ir, jei parodysime kantrybę ir atjautą, mūsų naujas pažįstamas ilgainiui taps brangiu draugu.
Taigi, kai skaitysite kurią nors, pavyzdžiui, Izaijo knygos ištrauką, laikykite tai savo pirmąja pažintimi su nauju pažįstamu. Paklauskite savęs: „Kokį bendrą įspūdį susidariau?“ Kokius jausmus jums kelia ši ištrauka, net jei suprantate ne visus žodžius? Tada ją perskaitykite dar kartą, jei įmanoma, kelis kartus. Galite perskaityti ją balsu; kai kuriems žmonėms tai padeda geriau suprasti. Atkreipkite dėmesį į tai, kokius konkrečius žodžius rinkosi Izaijas, ypač į žodžius, kurie jus skatina įsivaizduoti. Kokius jausmus jums sukelia šie vaizdai? Ką jie sako apie Izaijo jausmus? Kuo daugiau studijuosite šių Senojo Testamento rašytojų žodžius, tuo aiškiau pamatysite, kad jie sąmoningai pasirinko atitinkamus žodžius ir technikas, norėdami perteikti gilią dvasinę žinią.
Eilėraščiai gali būti nuostabūs draugai, nes jie padeda suprasti mūsų jausmus ir išgyvenimus. Senojo Testamento eilėraščiai yra ypač vertingi, nes padeda suprasti svarbiausius mūsų jausmus ir išgyvenimus, susijusius su mūsų ryšiu su Dievu.
Studijuodami Senojo Testamento poeziją prisiminkite, kad Raštų studijavimas vertingiausias tada, kai tai mus veda pas Jėzų Kristų. Ieškokite tų simbolių, vaizdinių ir tiesų, kurie stiprintų jūsų tikėjimą Juo. Studijuodami klausykitės Šventosios Dvasios įkvėpimo.
Išminties literatūra
Vieną Senojo Testamento poezijos rūšį filologai vadina „išminties literatūra“. Į šią kategoriją patenka Jobo, Patarlių ir Mokytojo knygos. Psalmėse reiškiami gyrimo, gedėjimo ir garbinimo jausmai, o išminties literatūroje daugiausia dėmesio skiriama nesenstantiems patarimams ar sudėtingiems filosofiniams klausimams. Pavyzdžiui, Jobo knygoje nagrinėjamas Dievo teisingumas ir žmogaus kančių priežastys. Patarlėse rasime patarimų, kaip gerai gyventi, tarp jų išmintingus posakius, kurie buvo surinkti ir perduoti iš ankstesnių kartų. Na, o Mokytojo knygoje keliami klausimai dėl pačios gyvenimo prasmės: kur rasti tikrąją prasmę, kai atrodo, kad viskas yra laikina ir vyksta atsitiktinai? Apie išminties literatūrą galite galvoti kaip apie turiningus pokalbius su įkvėptais mokytojais, norinčiais pasidalyti pastebėjimais apie Dievą ir Jo sukurtą pasaulį ir galbūt padėti jums šiuos dalykus suprasti šiek tiek geriau nei anksčiau.