Manoji osana

Viename mano mėgstamiausių Naujojo Testamento skyrių rašoma apie triumfinį Jėzaus Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Žmonės šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ (Mato 21:9). Kaskart tai skaitydama galvoju: kas yra manoji osana?

Visą gyvenimą mikčiojau. Kartais jausdavausi labai susierzinusi ir nusivylusi, nes negalėdavau išreikšti savo minčių taip, kaip norėjau. Panorau arba kalbėti tobulai, arba daugiau niekada nebekalbėti. Visada nerimauju, kai kalbu priešais žmones arba net kai meldžiuosi garsiai. Daug kartų tyliai maldavau kantrybės, ramybės ir pagalbos. Tai viena iš mano asmeninių osanų – mano šauksmas išvaduoti.

Kaip Kristus neignoravo Jeruzalės žmonių šauksmų, taip Jis niekada neignoravo manųjų. Jis nepašalino mano mikčiojimo, bet sustiprino mane taip, kaip nesitikėjau. Jis padėjo man jausti ramybę nerimo akimirkomis ir suvokti, kad Jam pakanka mano balso, kad ir koks jis netobulas.

Kiekvieno iš mūsų gyvenime yra kas nors, kas mus parklupdo. Kartais galime manyti, kad į mūsų šauksmus neatsakoma. Bet Jis girdi kiekvieną osaną. Ir savo tobulu būdu ir savu laiku Jis ateis mums į pagalbą.

Getsemanėje Kristus kentėjo už mūsų nuodėmes, jautė mūsų skausmus ir vargus. Jis ir toliau veda ir guodžia visus, kurie kreipiasi į Jį ir Dangiškąjį Tėvą. Tas pats Kristus, kuris kentėjo už mus Getsemanėje ir ant kryžiaus, taip pat prisikėlė iš kapo, nugalėdamas mirtį, kad mes turėtume viltį. Jo prisikėlimas yra pagrindinis atsakymas į kiekvieną osaną.