Paslėpti lobiai
Gelbėtojo Apmokėjimo paieškos Senajame Testamente
Ieškokite atidžiai; mokykitės nuodugniai.
Kai kas gali pamanyti, kad Senajame Testamente, kuris parašytas prieš Gelbėtojo gimimą ir kuriame neminimas Jėzaus Kristaus vardas, apie Velykas kalbama nedaug. Tačiau, kaip aiškinama Mormono Knygoje, žmonės senovės laikais taip pat žinojo apie Gelbėtoją ir tikėjo Jį (žr. Jokūbo knygos 4:4).
Izraelitai buvo mokomi, kad Mozės įstatymo tikslas yra nukreipti juos į Kristų. Pavyzdžiui, kai jie buvo išgydyti nuo nuodingų gyvačių įkandimų vien pažvelgę į varinę gyvatę, kurią Viešpats buvo nurodęs Mozei padaryti, šis mokė juos, kad tai simbolizuoja Gelbėtoją, kuris ateis ir išgelbės juos nuo jų nuodėmių (žr. Skaičių 21:7–9; Almos 33:18–20).
Deja, dėl per šimtmečius darytų pakeitimų – tiek tyčinių, tiek ir atsitiktinių – Biblijoje trūksta daug tokio aiškumo (žr. 1 Nefio 13:23–27).
Tačiau, jei ieškosite, Senajame Testamente vis tiek galite rasti daug užuominų apie Gelbėtoją ir Jo Apmokėjimą. Pakalbėkime apie keletą iš jų!
Verbų sekmadienis, Getsemanė ir teismas
„Tavo karalius ateina pas tave. Jis teisus ir atneša išgelbėjimą, nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zacharijo 9:9).
Tai išsipildė vadinamąjį Verbų sekmadienį, likus septynioms dienoms iki Velykų, kai Jėzus triumfuodamas įžengė į Jeruzalę (žr. Mato 21:15).
„Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu“ (Izaijo 53:4).
Getsemanėje Gelbėtojas kentėjo už visas nuodėmes – ir jautė kiekvieno kada nors žemėje gyvenusio ar dar gyvensiančio žmogaus sielvartus, skausmus, ligas ir suspaudimus. Todėl Jis žino, kaip mus paguosti išbandymų metu (žr. Almos 7:11–13; taip pat žr. Mato 8:17).
„Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos“ (Izaijo 53:7).
Jėzus tylėjo, kai aukštasis kunigas Jį apklausė (žr. Morkaus 14:60–61).
Nukryžiavimas
„Nedorėlių gauja aplink mane. Jie pervėrė mano rankas ir kojas“ (Psalmių 22:16).
„Drabužius mano dalijasi, meta dėl mano apdaro burtą“ (Psalmių 22:18).
„Vietoj maisto duoda man tulžies, ištroškusį girdo actu“ (Psalmių 69:21).
Nukryžiavimas tais laikais buvo įprastas egzekucijos įvykdymo būdas, tačiau romėnų kareiviai ypač žiauriai tyčiojosi iš Gelbėtojo ir Jį kankino (žr. Jono 19:1–3; Mato 27:34–35, 48).
Prisikėlimas
„Jis sunaikins mirtį amžiams. Viešpats Dievas visiems nušluostys ašaras ir pašalins panieką nuo savo tautos visoje žemėje, nes taip pasakė Viešpats“ (Izaijo 25:8).
„Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas ir kad Jis atsistos galiausiai ant žemės. Ir kai mano oda sunyks, aš savo kūne regėsiu Dievą“ (Jobo 19:25–26).
Viešpats Jėzus Kristus prisikėlė. Dabar Jis gyvas! Tai patvirtina nesuskaičiuojama daugybė Raštų ištraukų ir liudijimų. Be to, mūsų Dangiškasis Tėvas nuo pat pradžių žinojo, kad mums reikės Gelbėtojo, ir nuo pat Senojo Testamento laikų ruošia savo vaikus priimti Gelbėtoją.