Ramybė per maldą

„Aukščiau, tėti!“ – cypė iš džiaugsmo Merė.

Tėtis nusijuokė ir vėl smarkiai stumtelėjo sūpynes. Tos sūpynės buvo pririštos prie didelio medžio, palinkusio virš Misisipės upės. Merei patiko jausti vėją veide ir kutenimą pilve, kai ji lėkdavo link upės ir atgal.

„Po to aš!“ – nekantravo Elizabeta.

Merė nušoko nuo sūpynių, kad leistų pasisupti sesei.

Merės šeima gyveno Navū. Jos tėvai prisijungė prie Bažnyčios prieš kelerius metus ir pardavė viską, ką turėjo, kad galėtų persikelti ir prisijungti prie kitų šventųjų.

Navū buvo labai judri vieta. Kiekvieną dieną atvykdavo naujų žmonių. Naujam miestui pastatyti reikėjo daug dirbti, padėjo net vaikai. Padėdama Merė jautėsi suaugusi ir svarbi. Kartais ji padėdavo atnešdama tėčiui pietus, kai jis dirbo prie statomos šventyklos.

Sekmadienį Merė apsivilkdavo geriausią suknelę ir padėdavo broliams ir seserims pasiruošti bažnyčiai. Visi susirinkdavo po medžiais pasiklausyti pranašo Džozefo Smito pamokslo apie Jėzų Kristų. Merei patiko mokytis apie tai, kaip galiausiai jie vėl galės gyventi su Dangiškuoju Tėvu. Pranašas buvo matęs ir girdėjęs tiek daug nuostabių dalykų.

Tačiau buvo žmonių, kurie pranašo nemėgo. Merė buvo girdėjusi apie žmones, kurie norėjo jį įskaudinti.

Vieną vasaros vakarą po vakarienės Merė padėjo mamai susitvarkyti. Tada namo grįžo tėtis. Jo akys buvo ašarotos.

„Kas nutiko?“ – paklausė mama.

„Pranašas Džozefas nužudytas“, – atsakė tėvas.

Apsiverkė ir mama. „Kaip be jo galės gyvuoti Bažnyčia?“ – kūkčiojo ji.

Merė labai nuliūdo ir išsigando. Ji žinojo, kad pranašas buvo Dievo išrinktas tarnas. Kaip Dangiškasis Tėvas galėjo leisti, kad taip atsitiktų?

Ji pravirko ir išbėgo iš namų į sodą. Atsiklaupusi prie krūmų Merė ėmė melstis. „O, Dangiškasis Tėve, ką mes darysime? Mūsų pranašas nužudytas.“ Jos veidu riedėjo ašaros.

Tada Merės mintyse pasigirdo švelnus balsas. Aš pakelsiu kitą pranašą vesti mano žmones.

Jos širdį užliejo ramus, džiugus jausmas. Ji nusišluostė akis ir kuo greičiausiai parbėgo namo.

„Mama! Tėti! – pasakė Merė. – Aš pasimeldžiau, ir Dangiškasis Tėvas man atsakė.“ Ji papasakojo jiems apie balsą ir ramų jausmą, kuriuos patyrė.

Mamai ir tėčiui ją apkabinus, Merė žinojo, kad viskas bus gerai. Ji vis dar buvo liūdna ir žinojo, kad laukia sunkūs laikai. Bet Dangiškasis Tėvas ir toliau juos ves ir jiems padės.

Iliustravo Kristina Sora