Apsilankymas pas senelį karalių

Giftė pasirėmė ant valties krašto ir su nuostaba stebėjo, kaip vanduo slysta valties šonais. Ji nuleido ranką link vandens, kur purslai ją švelniai kuteno. Tai buvo jos mėgstamiausia kelionė. Ji su šeima keliavo į senelio kaimą ir su kiekviena akimirka artėjo prie natūralesnio ir laisvesnio pasaulio nei miestas, iš kurio ji atvyko.

Mieste Giftė susiliedavo su kitais. Ji buvo viena iš milijonų. Kartais tai buvo patogu – tiesiog būti savimi, niekam per daug nekreipiant dėmesio, ką ji renkasi vilkėti ar daryti. Tačiau jos senelio kaime buvo kitaip. Ten Giftė buvo unikali. Ji buvo princesė – išmintingo karaliaus vaikaitė.

Po dviejų valandų valtis buvo pririšta prie kranto. Ilgiausia kelionės dalis vis dar buvo priešaky: šešios valandos autobusu. Ji žinojo, kad pavargs, bet netrukus vėl bus su seneliu. Dėl to visa tai iškęsti buvo verta.

Tai buvo duobėta kelionė. Giftė bandė praleisti laiką pro langą žiūrėdama į debesų formas ir stebėdama pro šalį lekiantį gražų kraštovaizdį. Saulei pradėjus leistis, autobusas sustojo. Pagaliau! Seneli! Giftė iššoko iš autobuso ir nubėgo į kaimo trobelę.

Ji paieškojo senelio trobelės viduje. Ji apieškojo vidinį kiemą, kuriame mama vaikystėje laikė ožkas. Ji apieškojo miegamuosius, kur vakarais turėdavo uždaryti langus, kad nepriskristų uodų. Ji apieškojo kiemą už namo, kur ji vilkėdavo karališkus aprangos ženklus – ryškias kaklaskares ir popierinę karūną – kad galėtų dalyvauti kaimo taryboje.

Ten Giftė pamatė senelį, ramiai sėdintį ant suoliuko ir žiūrintį į šeimos sodą. Giftė nusišypsojo.

„Seneli!“ – sušuko ji.

Senelis atsistojo ir plačiai išskėtė rankas. „Mano brangi mergaite, – sušnibždėjo jis, šiltai ją apkabindamas. – Atsisėsk ir pailsėk su manimi.“

„Aš tavęs pasiilgau“, – pasakė Giftė.

„Aš tavęs labiau pasiilgau. Džiaugiuosi, kad esi čia.“ Senelis patylėjo, o tada paklausė: „Ar žinai, kuo ypatingas šis sodas?“

Giftė papurtė galvą.

Senelis parodė į priešais augantį medį. „Tai giminės medis“, – pasakė jis. Giftė pastebėjo, kad jis atrodo senas ir stiprus.

„Ant žemės aplink medį išdėstytose plytelėse įrašyti mūsų protėvių vardai. Turime visada prisiminti savo giminę.“

Daugelis plytelėse įrašytų vardų Giftei buvo nepažįstami. Kaip ji galėtų prisiminti žmogų, kurio nepažinojo? „Papasakok man apie juos, seneli“, – pasakė Giftė.

Senelis vieną po kito skaitė vardus ir pasakojo Giftei apie savo protėvius. Jam kalbant Giftė suprato, kad tam tikra prasme tai buvo ir jos pasakojimai. Ji buvo glaudžiai susijusi su šiais šeimos nariais, kurių niekada nebuvo mačiusi.

Tą akimirką Giftė suprato kai ką svarbaus. Ne tik dėl vandens ir žemės ji čia jautėsi laisva. Tai buvo dėl ryšio su savo šeima, kurį ji jautė šiame kaime su seneliu.

Senelis pasakojo istorijas, kol danguje sužibo žvaigždės.

Galiausiai senelis atsiduso. „Geriau eikime į vidų.“

„Tik dar vieną akimirką“, – tarė Giftė.

Giftė nuėjo prie medžio ir švelniai palietė jo žievę. Tada pažvelgė į plyteles ant žemės, prisimindama kiekvieno protėvio istoriją. Vieną dieną ji nuvyks į šventyklą ir atliks šventas apeigas už juos. Jų dėka ji dabar buvo čia. Ji atliks savo dalį, kad atsilygintų už tai, ką jie dovanojo jai.

Senelis ištiesė jai ranką ir Giftė ją paėmė. Paskutinį kartą žvilgtelėjusi į giminės medį, Giftė įžengė vidun, kur jos pasveikinti laukė daugiau šeimos narių.

Atidaryti PDF

Odrės Dei iliustracija