Paskutinis mėsos kukulis

Aleksas nubildėjo laiptais žemyn ir demonstratyviai atsiduso.

Mama atitraukė žvilgsnį nuo knygos. „Kas nutiko?“

„Niekas nenori su manimi dalytis! – atsakė Aleksas. – Nekenčiu būti vidurinis vaikas.“ Alekso broliai visada gaudavo tai, ko norėjo. Tai buvo neteisinga.

„Esu tikra, kad jei gražiai paprašytum, tavo broliai su tavimi pasidalytų“, – pasakė mama.

Aleksas susiraukė. „Aš gražiai paprašiau!“

„O kas, jeigu pabandytumėte nusistatyti laikmatį? Tokiu būdu kiekvienas iš jūsų gautų tiek pat laiko žaisti.“

„Aš nustačiau laikmatį! – atsakė Aleksas. – Bet gal nustatysiu du, kad būtų patikimiau.“ Jis nuo virtuvinio stalo paėmė papildomą laikmatį ir užlipo laiptais. Jo jaunesnysis brolis Deividas žaidė vaizdo žaidimą per televizorių.

„Mama sako, kad privalai dalytis“, – pasakė Aleksas. Jis nustatė laikmatį penkioms minutėms. „Kai jis suskambės, bus mano eilė.“

Kitą dieną, kai Aleksas ir jo vyresnysis brolis Džeikas norėjo pažaisti vaizdo žaidimą, jie nusistatė laikmatį lygiai po 30 minučių. Kai Deividas ir Džeikas žaidė kaladėlėmis, jie atskaičiavo po tiek pat kaladėlių kiekvienam. Kai Deividas ir Aleksas norėjo paskutinio sausainio su šokolado gabalėliais, jie kruopščiai padalijo jį tiksliai per pusę. Pagaliau viskas pradėjo atrodyti teisinga.

Bet tada atėjo vakarienė …

Tą vakarą jie valgė mėsos kukulius su spagečiais! Aleksui dar nepaėmus šaukšto, Džeikas jau pradėjo krautis makaronus į lėkštę.

„Ei, tai neteisinga, – tarė Aleksas. – Aš irgi alkanas!“

Tėtis uždėjo ranką jam ant peties. „Aleksai, yra pakankamai maisto visiems. Žiūrėk, aš tau įdėsiu tiek pat maisto, kiek turi Džeikas.“ Tėtis į Alekso lėkštę įdėjo makaronų.

Palaiminę maistą, visi pradėjo valgyti. Suvalgęs savo maistą, Aleksas vis dar buvo alkanas. Jis žvilgtelėjo į puodą stalo viduryje. Ant makaronų krūvos buvo paskutinis mėsos kukulis. Jis įsidėjo jį į savo lėkštę.

„Tai neteisinga! – pastebėjo Deividas. – Tai paskutinis.“

Džeikas šakute parodė į mėsos kukulį. „Aš irgi noriu. Padalykime jį.“

„Padalyti? – atsakė Aleksas. – Mums trims? Bet jis toks mažas.“

Džeikas ir Deividas linktelėjo. „Tai būtų teisinga.“

Džeikas paėmė Alekso lėkštę ir ėmė kruopščiai dalyti mėsos kukulį į tris dalis. Aleksas stebėjo, kaip mėsos kukulis vis mažėja.

Mama nusijuokė. „Tai gana maži gabalėliai!“

Tėtis taip pat nusijuokė. „Ne visada turi būti visiškai po lygiai, – pasakė jis. – Gal geriau pasimokyti dalytis, nei viską dalyti.“

Aleksas pažvelgė į mažas mėsos kukulio dalis. Tai buvo kvailoka. Ar jam iš tikrųjų taip rūpėjo mėsos kukulis? Galbūt jam reikia pasimokyti daugiau dalytis.

Kitą dieną, norėdami pažaisti kaladėlėmis, Džeikas ir Aleksas nusprendė ką nors pastatyti drauge. Deividui ir Džeikui išėjus į lauką, Aleksas leido jiems pakaitomis važinėtis jo dviračiu. Kai visi norėjo pažaisti per televizorių, Aleksas nusileisdavo nenustatydamas laikmačių. Dalydamasis ir būdamas malonus iš tikrųjų jautėsi geriau, nei būdamas tobulai teisingas.

Tą vakarą, kai per vakarienę Džeikas ir Aleksas norėjo paskutinės bandelės, Aleksas pasakė Džeikui, kad šis gali imti ją visą.

„Ačiū! – pasakė nustebęs Džeikas. – Ar tikrai nenorite jos padalyti į tris dalis?“

Deividas ir Aleksas nusijuokė. „Tikrai ne!“

Atidaryti PDF

Alisos Petersen iliustracija