Jėzaus Kristaus mokiniai visam gyvenimui

Esu labai dėkingas galėdamas būti su jumis. Noriu padėkoti Gajai (Stratern) už sukalbėtą švelnią pradžios maldą; sesei Elen Amatandželo, kuri visada taip nuostabiai groja pianinu ir broliui Kevinui Oviatui už vadovavimą grojimui ir nuostabiam chorui. Dėkoju jums visiems už tai, kad dalyvaujate.

Girdėjau, kaip buvo minimi vertėjai ir kad tai yra verčiama į įvairias kalbas, bet negaliu atsispirti pagundai pasakyti juokingą istoriją, kurią galite praleisti transliuodami, nes ją bus sunku išversti. Prieš daug metų buvau Tempėje, Arizonoje, ir ten vykusią konferenciją, kuolo konferenciją, į ispanų kalbą vertė kitame kambaryje buvęs vertėjas, kuris, manau, buvo su ausinėmis. Tačiau jis man ant pakylos paliko žinutę. Tad atsistojęs pamačiau, kad joje buvo parašyta: „Prašau, kalbėkite lėtai. Jūs būsite verčiamas.“ [Juokas fone] Tai nepadėjo. Taigi jums šįvakar teks manęs klausytis.

Pirmiausia leiskite man išreikšti Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo, iš tikrųjų visos Bažnyčios, dėkingumą už jūsų darbą su mūsų mokiniais visame pasaulyje. Jūs fronto linijoje klojate ir ginate šios Bažnyčios, Dievo karalystės žemėje, pamatus ateičiai. Ačiū jums už pasišventimą. Tvirtai tikiu, kad jūsų pastangos padaro daug gero.

Bažnyčios vadovai pabrėžia Jėzaus Kristaus mokinystės visam gyvenimui ugdymo svarbą. Ir tai pabrėžiame, pavyzdžiui, mokydami misijos vadovus ir vietinius vaikinų ir merginų vadovus Bažnyčioje. Tai pabrėžiame temomis, kuriomis prašome kalbėti visuotinių įgaliotinių, o taip pat ir visuotinių pareigūnų, jiems keliaujant iš vienos vietos į kitą.

Akivaizdu, kad Gelbėtojo mokinių visam gyvenimui ugdymas taip pat yra esminis dalykas Bažnyčios švietimui. BŠS dokumente „Religinio švietimo stiprinimas“ esame mokomi:

„Religinio švietimo tikslas yra mokyti sugrąžintosios Jėzaus Kristaus evangelijos iš Raštų ir šiuolaikinių pranašų taip, kad tai padėtų mūsų mokiniams:

1. Ugdyti tikėjimą ir liudijimą apie Dangiškąjį Tėvą ir Jo „didįjį planą“, […]

2. Tapti Jėzaus Kristaus mokiniais visam gyvenimui, sudarančiais sandoras ir jų besilaikančiais, […] [ir]

3. Stiprinti gebėjimą rasti atsakymus, išsklaidyti abejones, reaguoti su tikėjimu ir atsakyti apie juose esančią viltį, kad ir su kokiais iššūkiais jiems tektų susidurti.“¹

Panašiai, Seminarijų ir religijos institutų tikslo dokumente skelbiama: „Mūsų tikslas – padėti jaunimui ir jauniems suaugusiesiems labiau atsiversti į Jėzų Kristų ir Jo sugrąžintąją evangeliją, būti vertiems šventyklos palaiminimų, pasiruošti patiems ir paruošti savo šeimas bei aplinkinius amžinajam gyvenimui su savo Tėvu danguje.“

Mokinystė visam gyvenimui yra esminė Kristaus doktrinos dalis. Kristaus doktrina nusako, kaip ateiti pas Kristų ir gauti Jo apmokančiosios malonės dovaną. Naudodamiesi valios laisve mes tikime į Jį, atgailaujame, krikštijamės ir priimame Šventąją Dvasią. Tačiau tam, kad Kristaus Apmokėjimas turėtų visiškai transformuojantį poveikį mums, reikia, kad iki pat savo žemiškojo gyvenimo pabaigos eitume šiuo sandoros keliu – mokinystės keliu. Cituojant Nefį: „Ir girdėjau Tėvo balsą, sakantį: Taip, mano Mylimojo žodžiai yra tikri ir patikimi. Tas, kas ištveria iki galo, bus išgelbėtas. Ir dabar, mano mylimi broliai, dėl to žinau, kad jei žmogus neištvers iki galo, sekdamas gyvojo Dievo Sūnaus pavyzdžiu, jis negali būti išgelbėtas.“²

Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Tikri Jėzaus Kristaus mokiniai pasiryžę išsiskirti iš kitų, drąsiai kalbėti ir būti kitokie nei pasauliečiai. Jie yra neabejojantys, atsidavę ir drąsūs.“³ Kaip pasiekiama tokia mokinystė? Ką tai reiškia mums, kaip religijos pedagogams? Ir kaip galėtume veiksmingiau mokyti, kad mūsų jaunimas ir jauni suaugusieji taptų Jėzaus Kristaus mokiniais visam gyvenimui?

Šį vakarą pradėsiu nuo pasvarstymų, kaip asmeninės valios laisvės naudojimas gilina atsivertimą ir veda link mokinystės visam gyvenimui. Po to paprašysiu mus apsvarstyti, kaip šios idėjos turėtų paveikti mūsų, kaip religijos pedagogų, mokymą, sutelkiant dėmesį į tai, kaip Gelbėtojas mokė savo mokinius. O po to baigsiu komentarais apie tai, kaip, suteikdami mokiniams daugiau galimybių prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi, taip pat padėsime jiems atsiliepti į prezidento Nelsono prašymą prisiimti atsakomybę už savo liudijimus.

Taigi pirma, valios laisvės vaidmuo mokinystėje. Viena iš svarbiausių Dievo dovanų Jo vaikams buvo moralinė laisvė. Ši galia, privilegija – ir atsakomybė – veikti savo nuožiūra yra būtina norint realizuoti visą savo, kaip Dievo vaikų, potencialą. Ji yra mūsų pažangos sandoros kelyje ašis. Kaip žinote, Dievo planas buvo ne viską padaryti už mus, bet sukurti struktūrą, kuri leistų mums patiems rinktis, kad augtume asmeniškai. Praeityje valios laisvė buvo mūsų, kaip dvasių, tobulėjimo pagrindas ir ji yra raktas į tai, kuo galime tapti pagal Dievo laimės planą dabar ir amžinybėje.

Priešininkas tai žino ir siekia pakenkti mūsų valios laisvei. Mozės knygoje skaitome:

„Kadangi tas Šėtonas sukilo prieš mane ir siekė sunaikinti žmogaus valios laisvę, kurią aš, Viešpats […], jam suteikiau, ir taip pat kad aš jam duočiau savo galią, savo Viengimio galia aš padariau, kad jis būtų numestas žemyn;

ir jis tapo Šėtonu, taip, būtent velniu, visų melų tėvu, kad apgaudinėtų ir akintų žmones, ir vestų juos nelaisvėn pagal savo valią, būtent visus, kurie neįsiklausys į mano balsą.“⁴

Karas danguje didžiąja dalimi gali būti vertinamas kaip kova už žmogaus valios laisvės išsaugojimą. Ir ta kova tęsiasi šioje žemiškoje aplinkoje. Šėtonas puola valios laisvę bent dviem frontais. Viena vertus, jis įkvepia politines doktrinas ir judėjimus, kurie menkina asmeninę atsakomybę arba naudoja prievartą. Pavyzdžiui, Viešpats teigia, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios jis nurodė įsteigti ir palaikyti Jungtinių Valstijų Konstituciją, yra, cituoju: „viso kūno teis[ės] ir apsaug[a] […] kad kiekvienas žmogus […] galėtų veikti pagal doktriną ir principą, pagal moralinę valios laisvę, kurią aš jam suteikiau, kad teismo dieną kiekvienas žmogus būtų atsakingas už savo paties nuodėmes“⁵. Tada Jis pamini ypač skaudų valios laisvės pažeidimo pavyzdį, pareikšdamas: „Todėl neteisinga, kad bet kuris žmogus būtų kito vergijoje.“⁶ Liuciferio planas visada buvo vienokia ar kitokia pavergimo forma.

Kitas priešo puolimo prieš valios laisvę siekis yra ypač svarbus mums, mokytojams. Kaip teigiama ką tik cituotoje Raštų ištraukoje, Šėtonas, „visų melų tėvas“, veikia, „kad apgaudinėtų ir akintų žmones“⁷. Valios laisvė tampa beprasmė, jei nežinome, kas yra tiesa, o kas ne, ir todėl negalime priimti informacija pagrįstų ir protingų sprendimų. Apgaulės priešnuodis yra tiesa. Kaip Gelbėtojas pareiškė, „Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“⁸ Manau, kad Jis turi omenyje laisvus nuo nuodėmės ir klaidų pančių, bet taip pat ir laisvus supratingai naudotis savo valios laisve – laisvus ir galinčius išmintingai pasirinkti. Ir būtent čia yra mūsų, kaip Dievo žodžio mokytojų, vaidmuo. Šėtonas gali turėti galios tik tiek, kiek žmogus „neklaus[o] [Viešpaties] balso“. Dievas siuntė savo Sūnų, kaip „kel[ią], ties[ą] ir gyvenim[ą]“⁹. Jis duoda pranašus, kad mus mokytų ir vestų į tiesą. Jis davė Šventosios Dvasios dovaną šiai tiesai patvirtinti, ir mūsų vaidmuo – padėti mokiniams išgirsti tiesą ir pasirinkti ją priimti.

Bet valios laisvė religinio švietimo kontekste reikalauja žengti tolesnį žingsnį, už evangelijos tiesų skleidimo. Labai svarbu mums mokyti taip, kad kviestume mokinius mokymosi procese panaudoti savo valios laisvę. Norime padėti jiems tapti aktyviais šio proceso dalyviais ir prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi. Mokinių valios laisvės prisiimti atsakomybę už mokymąsi aktyvinimas turi įtakos ilgalaikio tikėjimo ir ilgalaikio liudijimo vystymuisi. Tai darydami jie gali tapti aktyviais Jėzaus Kristaus mokiniais visam gyvenimui. Apie tai dar kalbėsiu vėliau, bet norėčiau čia pridurti komentarą apie sandoras.

Rinkimasis patiems yra viena iš priežasčių, kodėl prezidentas Nelsonas taip dėmesį sutelkia į sandoras. Kai pasirenkame sudaryti sandoras ir jų laikytis, darome unikalius asmeninius pasirinkimus sekti mūsų Gelbėtoju. Prezidentas Nelsonas paaiškino:

„Per šį gyvenimą mes galime pasirinkti, kuriems įstatymams norime paklusti – celestialinės, terestrialinės ar telestialinės karalystės, – ir šitaip pasirinkti, kurioje šlovės karalystėje gyvensime amžinai. Kiekvienas čia jūsų priimtas teisingas sprendimas duos didžiulius dividendus šiame gyvenime. Be to, teisingi sprendimai mirtingajame gyvenime duos neįsivaizduojamus dividendus per amžius. Jei nuspręsite sudaryti sandoras su Dievu ir būsite ištikimi toms sandoroms, jums pažadėta, kad ant jūsų galvų bus pridėta šlovė per amžių amžius.“¹⁰

Taigi, atsakomybės už pasirinkimus prisiėmimas stiprina asmeninį įsitikinimą. Kai neveikiame savo nuožiūra, galime netikėtai pamatyti, kad mūsų tikėjime trūksta sodrumo, reikalingo įveikti gyvenimo klausimus bei iššūkius ir būti Jėzaus Kristaus mokiniais visam gyvenimui. Cituojant patį Viešpatį:

„Nes tie, kurie yra išmintingi ir priėmė tiesą, ir pasitelkė Šventąją Dvasią savo vadovu, ir nebuvo apgauti, – iš tiesų sakau jums: jie nebus nukirsti ir įmesti į ugnį, bet išlaikys tą dieną.“¹¹

Taigi, šis pamatinis valios laisvės vaidmuo mūsų asmeniniame tobulėjime turi įtakos tam, kaip mes, kaip religijos pedagogai, mokome. Prašome misijų vadovų prisiminti tai, kai jie savo misionieriams suteikia galimybę vadovauti misionieriškam darbui. Prašome jaunimo vadovų suteikti jaunimui galimybių kartu su savo suaugusiais mentoriais „nešti“ lyderystės „jungą“. Taip pat prašome jūsų, mūsų religijos pedagogų, mokyti taip, kad skatintumėte asmeniškai įsitraukti ir prisiimti atsakomybę už mokymąsi. Kiekvienoje iš šių aplinkybių tikras augimas veiksmingiausiai vyksta tada, kai jauniems žmonėms suteikiama galimybė veikti, o ne tik būti veikiamiems.

Su džiaugsmu prisimenu savo ankstyvo ryto seminarijos mokytojo laikus. Iš patirties sužinojau, kad tokio pašaukimo tikrai reikia trokšti. Dveji iš tų seminarijos mokytojo metų praėjo man studijuojant teisę. Norėdamas, kad mano mokiniai įgytų patirties ir pamatytų, ką reiškia turėti drąsos gyventi tikėjimu, pakviečiau vieną savo studijų draugą, ne Bažnyčios narį, bet tikintį žmogų, ateiti vieną rytą pasakyti kalbą mano klasei. Mano draugas Ričardas turėjo rimtų regos sutrikimų, dėl kurių reikėjo periodiško skausmingo gydymo, kurio metu, tik įsivaizduokite, reikėdavo ištraukti akių obuolius iš akiduobių medicininėms procedūroms. Teisės mokykloje jam reikėjo daug skaityti, bet jis nepakankamai gerai matė, kad galėtų skaityti. Taigi, jis pasamdė kelis bakalauro studijų studentus, kad jie kasdien skaitytų jam po paskaitų. Nepaisant šių rimtų iššūkių, jis buvo geros širdies ir labai patiko savo bendramoksliams. Visi buvome įkvėpti jo pavyzdžio.

Taigi, Ričardas mano seminarijos klasėje papasakojo savo istoriją, taip pat apie tikėjimą į Dievą ir kaip jis jautė, kad Dievas atsakė į jo maldas. O mokiniai turėjo galimybę jį pamatyti ir išgirsti iš arti ir užduoti jam klausimus. Tai atvėrė jiems akis ir padėjo pamatyti tikrąją tikėjimo galią ir ką ji galėtų reikšti jų gyvenime. Be to, šis potyris perkeltine prasme atvėrė Ričardui akis į mano brangių seminarijos mokinių gerumą. (Jam įspūdį padarė tai, kad 6:00 val. ryto jis matė paauglius klasėje.)

Taigi, prisiminkite, kaip mokė Gelbėtojas. Jėzus ne vien tik nurodė mokiniams, ką jie turėtų daryti, nei Jis viską darė už juos. Jis mokė būdais, kurie reikalavo mąstyti, dalyvauti, diskutuoti ir taikyti Jo mokymus. Todėl, kai Gelbėtojo nebebuvo su Jo mokiniais asmeniškai, jie buvo labiau pasiruošę priimti Šventąją Dvasią ir Jos vedami veikti savo nuožiūra.¹² Vadovėlyje Mokymas Gelbėtojo būdu skaitome: „Stebėti vandeniu einantį Gelbėtoją tikrai buvo įspūdinga. Tačiau Petrui to nepakako. Jis norėjo daryti tai, ką darė Gelbėtojas, būti ten, kur buvo Jis, ir pats tą patį patirti.“¹³ Žinoma, tai reiškė, kad Petras darys klaidų, tačiau Gelbėtojas ne kartą suteikė Petrui – ir suteikia mums visiems – galimybių veikti ir būti stiprinamiems per pastangas, įskaitant nesėkmes.¹⁴

Kad Jo mokiniams būtų sukurtos tokio pobūdžio mokymosi patirtys, Gelbėtojas rado būdų, kaip padėti jiems prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi. Apmąstykite vos tris būdus, kuriais Gelbėtojas įtraukė savo mokinius: 1) rėmėsi palyginimais, 2) uždavė įkvėptus klausimus ir 3) išsakė asmeninius kvietimus.

Rėmimasis palyginimais. Pakomentuosiu kiekvieną iš jų. Pirma, palyginimai. Prisiminkite, kaip Kristus naudojo palyginimus. Užuot visada iš karto pateikęs paaiškinimą ar tiesioginį pareiškimą, Gelbėtojas dažnai kvietė savo pasekėjus ištirti gilesnę to, ko mokė, prasmę. Tai reikalavo jų pastangų. Galiu prisiminti, kaip mano supratimas apie paklusnumą sustiprėjo studijuojant palyginimą apie sėjėją.¹⁵ Studijuodamas apie sūnų palaidūną geriau supratau atleidimą.¹⁶ Mano troškimą jausti ir rodyti tikrąją meilę visiems išplėtė palyginimas apie gerąjį samarietį.¹⁷

Panašiu būdu aš tapau geresniu mokiniu ir vadovu, kai mąsčiau apie prievaizdavimą, kaip tai aprašoma palyginime apie talentus.¹⁸ Vienas iš dalykų, kuriuos suvokiau mąstydamas apie šį palyginimą, buvo tai, jog pirmieji du tarnai – vienas gavęs penkis talentus, o kitas du, abu padauginę savo talentus – gavo tokį patį pagyrimą ir atlygį, nors jų talentų skaičius skyrėsi. Pirmasis su penkiais talentais, kaip pamenate, padvigubino savo sumą iki dešimties, o antrasis, kuris pradėjo turėdamas du, grąžino keturis. Tačiau abu iš šeimininko išgirdo tokį patį atsiliepimą: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“¹⁹ Darau išvadą, kad norėdami gauti Viešpaties palaimas ir galiausiai amžinojo gyvenimo dovaną, neturime visi pasiekti vienodo lygio ir tobulėti pagal tą patį tvarkaraštį. Mes tiesiog turime stropiai naudoti turimas dovanas, gebėjimus ir galimybes. Manau, kad net tas vieną talentą turėjęs tarnas, jeigu būtų dirbęs ir tarnavęs, kad uždirbtų dar vieną, o neslėptų savo talento, taip pat būtų gavęs tokį patį atlygį, koks buvo duotas dviem jo broliams. Vadovus ir kitus žmones mokau, kad, jeigu jie tiesiog padarys tai, ką gali, Viešpats išaukštins ir atlygins už jų pastangas, o atėjus laikui jie gaus Jo palaiminimų pilnatvę.

Įkvėptų klausimų uždavimas. Kalbant apie įkvėptų klausimų uždavimą, Gelbėtojas mokė ir tokiu būdu. Pavyzdžiui, kai Jis paklausė savo mokinių: „Kuo jūs mane laikote?“ Jis tikrai aiškiau ir geriau žinojo atsakymą nei žinojo jo mokiniai, bet suteikė Petrui galimybę pačiam apmąstyti ir tada atsakyti. Mano manymu, Petro išsakyti žodžiai sustiprino jo paties liudijimą, kai jis pareiškė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.“²⁰ Po prisikėlimo Gelbėtojas Petrui tris kartus uždavė kitą klausimą: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?“ Kaskart Petras atsakė: „Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu.“ O šiuo atveju klausimas leido Gelbėtojui mokyti Petrą, kas kartą atsakant: „Ganyk mano avis.“²¹

Kvietimų išsakymas. Galiausiai, kvietimų išsakymas. Buvo ir kitų atvejų, kai Gelbėtojas pats atsakė į savo užduotą klausimą, tačiau taip, jog tai tapo kvietimu. Kalbėdamas mokiniams Vakarų pusrutulyje, Gelbėtojas paklausė: „Kokie vyrai jūs turėtumėt būti?“ O tada Jis pats atsakė: „Iš tiesų sakau jums – tokie, kaip aš esu.“²² Galime prisiminti kitus svarbius Gelbėtojo kvietimus. Apmąstykite, pavyzdžiui, Jo kvietimą: „Ateik ir sek paskui mane.“ O kartais Jo kvietimai būdavo lydimi pažadų – ir jie vis dar lydimi pažadų. Pavyzdžiui, Doktrinoje ir Sandorose Viešpats kviečia: „Artinkitės prie manęs, ir aš artinsiuos prie jūsų; stropiai manęs ieškokite, ir rasite; prašykite, ir gausite; belskite, ir bus jums atidaryta.“²³ Visuose savo kvietimuose Gelbėtojas suteikia savo mokiniams galimybę veikti, mąstyti ir prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi ir augimą.

Anksčiau šiais metais vyresnysis Klarkas Gilbertas išsakė kvietimą mūsų seminarijos ir instituto mokytojams sąmoningai ieškoti būdų suteikti mokiniams galimybes veikti ir prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi. Jis tiesiogiai rėmėsi vadovėlio Mokymas Gelbėtojo būdu skyriumi „Skatinkite uoliai mokytis“²⁴. Manau, svarbu, kad šio skyriaus pavadinimas labiau sutelkia dėmesį į mokymąsi, o ne į mokymą. Man tai primena, kad veiksmingi mokytojai kviečia mokinius prisiimti atsakomybę už mokymąsi. O kai mokome taip, jog reikia tik klausytis, ir ignoruojame aktyvų besimokančiojo įsitraukimą, rizikuojame parodyti mokiniams, kad savo mokymą vertiname labiau už jų mokymąsi.

Knygelėje Mokymas Gelbėtojo būdu mums primenama, jog siekdami, kad būtų uoliai mokomasi, turime padėti mokiniams tapti veikėjais savo mokymosi procese. Yra keletas būdų, kaip tai gali nutikti, bet leiskite man pabrėžti bent tris iš šio mokymo šaltinio.

• Pirma, galime sukurti mokymosi aplinką, kurioje „[pakviestume] besimokančiuosius pasiruošti mokytis“. Tai gali vykti paskiriant užduotis prieš skaitant, užduodant studijavimo klausimus ir asmeniškai kviečiant.

• Antra, turėtume „kvies[ti] besimokančiuosius dalytis sužinotomis tiesomis“. Yra tiek daug būdų tai padaryti, ir kiekvienas iš jūsų rasite jums ir jūsų mokiniams tinkamus metodus. Kai mokiausi teisės mokykloje, dažnai mokiausi per vadinamąjį Sokrato metodą, kai dėstytojai padėdavo studentams išnagrinėti teisinę bylą, paprašydami mokinių susipažinti su medžiaga per daugybę apgalvotai parengtų klausimų. Į pamoką turėjome ateiti pasiruošę išsakyti savo įžvalgas ir išklausyti kitus. Mačiau instituto mokytojus, kurie per gerai parengtas diskusijas klasėje suteikia mokiniams progų papasakoti, ko jie mokosi, o tam reikia gerai paruoštų mokytojų, kurie įtraukia gerai pasirengusius mokinius tyrimo ir dialogo dvasioje. Žinau, kad taip visada yra jūsų pamokose. Visi mokiniai yra gerai pasiruošę. Visi mokytojai yra gerai pasiruošę. Tačiau toks yra kvietimas.

• Ir trečia, turėtume „kviesti besimokančiuosius gyventi pagal tai, ko mokosi“ (kursyvas pridėtas)²⁵. Visada turėtume ieškoti būdų, kaip paskatinti mokinius pritaikyti tai, ko jie mokosi, savo gyvenime. Tai galima padaryti per asmeninius kvietimus, apmąstymo pratimus ir daugybę kitų priemonių, padedančių mokiniams pasikeisti ir tapti kažkuo daugiau Kristuje.

Tokios pastangos ruoštis, dalytis ir taikyti reikalauja apmąstymo ir kartais gali pareikalauti daugiau mokytojo pastangų. Tai gali būti ypač svarbu stengiantis padėti mokiniams dalytis ir mokyti vieniems kitus. Tai nereiškia, kad nėra situacijų, kada kalbame tiesiogiai ir vienašališkai, ypač kai pabrėžiame pagrindinę žinią ar nustatome pamatinį principą. Šio vakaro susitikimas yra vienas iš pamatinės žinios išdėstymo pavyzdžių. Bet po šios žinios reikės turėti daugiau galimybių visiems mums reguliariai įsitraukti į mokymosi procesą ir dalytis tuo, ko mokomės, ir taikyti tai savo mokyme.

Viliuosi, supratote, kaip iš anksto prašėme pasiruošti pagal iš anksto pateiktus studijavimo klausimus ir medžiagą, kurią reikėjo perskaityti. Rytoj ir artimiausiomis savaitėmis kviesime jus su kolegomis ir bendraamžiais aptarti, ko mokotės apie mokymą Gelbėtojo būdu. Taip pat prašysime jūsų nustatyti sritis, kuriose galite sustiprinti savo mokymą, remdamiesi šio vakaro žinia ir kitais mokymo šaltiniais, kurie bus pateikti rytoj.

Leiskite man čia stabtelėti ir pasiūlyti kitą mokymo šaltinį, kurį verta studijuoti, nors jis buvo parašytas kitai auditorijai. Remiuosi 10-uoju misionierių vadovo Skelbkite mano evangeliją skyriumi. Tas skyrius vadinasi „Mokykite ugdyti tikėjimą į Jėzų Kristų“. Misionieriškas mokymas, žinoma, yra svarbiausias dalykas, padedantis žmonėms įsitraukti ir pakeisti savo gyvenimą naudojant savo moralinę laisvę. Tikslas yra atsivertimas per Šventosios Dvasios įtaką ir Kristaus malonę, vedantis į mokinystę visam gyvenimui. Tuo mes, žinoma, užsiimame ir Bažnyčios švietimo sistemoje. Todėl sakau, kad galite gauti daug daugiau įžvalgų iš šio šaltinio, taip pat iš leidinio Mokymas Gelbėtojo būdu. Savaime suprantama, kad šie du vadovėliai iš dalies sutampa, tačiau perskaičius ką nors, kas kokį nors principą ar mintį išreiškia truputį kitaip, kartais galima pamatyti naują perspektyvą arba įgyti gilesnį supratimą. Štai keletas vadovėlio Skelbkite mano evangeliją 10 skyriaus klausimų: „Kaip galiu mokyti Dvasia?“ „Kaip galiu mokyti iš Raštų?“ „Kaip turėčiau mokydamas paliudyti?“ „Kaip galiu planuoti ir pritaikyti savo mokymą kitų poreikiams?“ ir „Kaip galiu užduoti geresnius klausimus ir geriau klausytis?“ Noriu, kad žinotumėte, jog man nėra mokama už šią reklamą.

Galiausiai, apie pagalbą mokiniams imtis atsakomybės už savo liudijimą. Kvietimas uoliai mokytis yra Jėzaus Kristaus mokinių visam gyvenimui ugdymo pagrindas, nes, kaip sakėme, tai padeda besimokantiesiems prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi. Vienas iš būdų, kaip prezidentas Nelsonas skatino prisiimti atsakomybę už savo asmeninį augimą, yra jo kvietimas jauniems suaugusiesiems prisiimti atsakomybę už savo liudijimą. Pasaulinėje dvasinėje valandėlėje 2022 metais jauniems suaugusiesiems prezidentas Nelsonas teigė:

„Prašau jūsų imtis atsakomybės už savo liudijimą. Darbuokitės dėl jo. Turėkite jį. Rūpinkitės juo. Puoselėkite jį, kad jis augtų. Maitinkite jį tiesa. Neterškite jo klaidingomis netikinčių žmonių filosofijomis, kad netektų stebėtis, kodėl jūsų liudijimas silpsta. Kasdien nuoširdžiai ir nuolankiai melskitės. Maitinkite save senovės ir šiuolaikinių pranašų žodžiais. Prašykite Viešpaties išmokyti jus geriau Jį girdėti. Daugiau laiko skirkite šventyklos ir šeimos istorijos darbui. Kai savo liudijimą laikysite svarbiausiu dalyku, stebėkite, ar jūsų gyvenime vyksta stebuklai.“²⁶

Prezidentas Nelsonas pakartojo šį prašymą visai Bažnyčiai 2022 m. spalio visuotinės konferencijos kalboje „Nugalėkite pasaulį ir raskite atilsį“²⁷.

Kalbėdamas jauniems suaugusiesiems Prezidentas Nelsonas uždavė keletą klausimų: „Ar norite jausti ramybę dėl šiuo metu jus kankinančių rūpesčių? Ar norite geriau pažinti Jėzų Kristų? Ar norite sužinoti, kaip Jo dieviškoji galia gali išgydyti jūsų žaizdas ir silpnybes? Ar norite patirti mielą, raminančią Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galią, veikiančią jūsų gyvenime? Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, reikės pastangų – daug pastangų.“²⁸ Jis pagrindžia mokinių rūpesčius sakydamas: „Jei turite klausimų – aš tikiuosi, kad turite, – ieškokite atsakymų karštai trokšdami tikėti. Sužinokite apie evangeliją viską, ką galite, ir įsitikinkite, kad pagalbos kreipiatės į tiesos šaltinius.“

Štai ką man reiškia skatinti stropų mokymąsi, ir būtent to iš mūsų pareikalaus mūsų mokinių kvietimas prisiimti atsakomybę už savo liudijimą. Šią atsakomybę už mokymąsi reikia remti mūsų mokymo struktūra, kad mokiniai turėtų galimybių įsitraukti taip stipriai ir kruopščiai, kaip to reikia norint išsiugdyti tikrąją mokinystę. Dar kartą apmąstykite pranašo kvietimą: „Darbuokitės dėl jo. Turėkite jį. Rūpinkitės juo. Puoselėkite jį, kad jis augtų.“ Ar mūsų klasės skatina tokį asmeninį įsitraukimą į tolesnį liudijimą ir mokinystę? Kaip mes galėtume pasiekti arba labiau stengtis pasiekti, kad būtų uoliai mokomasi, ir skatinti uoliai mokytis?

Šį vakarą pradėjau apžvelgdamas religinio švietimo Bažnyčioje tikslus, įskaitant poreikį padėti mūsų mokiniams:

1. „Ugdyti tikėjimą ir liudijimą apie Dangiškąjį Tėvą ir Jo „didįjį planą“, […]

2. Tapti Jėzaus Kristaus mokiniais visam gyvenimui, sudarančiais sandoras ir jų besilaikančiais, […] [ir]

3. Stiprinti gebėjimą rasti atsakymus, išsklaidyti abejones, reaguoti su tikėjimu ir atsakyti apie juose esančią viltį, kad ir su kokiais iššūkiais jiems tektų susidurti.“²⁹

Kai padedame mokiniams naudoti turimą valios laisvę, jų atsivertimas sustiprėja, o tai veda į visą gyvenimą trunkančią mokinystę. Praeitą spalį Prezidentas Nelsonas pareiškė: „Dabar laikas mums mokinystę pasirinkti svarbiausiu prioritetu.“³⁰ Ir jis pridūrė: „Dabar yra pats laikas jums tapti ištikimu Jėzaus Kristaus mokiniu.“³¹ Dabar elkimės stropiai, kol dar ne per vėlu. Kaip jis sakė, dabar laikas. Vis labiau jaučiu, kad mane jaudina mano brolio Pauliaus perspėjimas, jo perspėjantis prašymas Efezo vyresniesiems:

„Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė prižiūrėtojais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įsigijęs savo krauju.

Nes aš žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės.

Net iš jūsų atsiras tokių, kurie kreivomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius.“³²

Mokiniai, kuriems mes esame, Pauliaus žodžiais tariant, „prižiūrėtojai“, yra be galo brangūs, įsigyti paties Gelbėtojo krauju. Mums patikėta rodyti ištikimą pavyzdį, maitinti ir stiprinti juos prieš „žiaurius vilkus“, su kuriais jiems gali tekti susidurti už Bažnyčios ribų ir netgi pačioje Bažnyčioje – Pauliaus žodžiais „iš [m]ūsų“, – kurie meluoja ir siekia padaryti juos savo, o ne Mokytojo mokiniais. Turime padėti jiems mokytis tiesos, išmintingai naudoti valios laisvę ir, svarbiausia, stipriai ir ištikimai mylėti Tėvą ir Sūnų.

Liudiju apie mūsų mylintį ir mylimą Dangiškąjį Tėvą ir Jo išpirkimo planą. Liudiju apie gyvo Jo Viengimio Sūnaus Jėzaus, prisikėlusio Išpirkėjo, sėdinčio Tėvo dešinėje, kur Jis pareiškė teises į gailestingumą žmonių vaikams, realumą.³³ Su Mormonu aš išpažįstu esąs Jėzaus Kristaus mokinys³⁴ ir stengiuosi būti Kristaus mokinys tol, kol būsiu gyvas. Kiekvienas būkime stiprinami mokinystėje ir pastangose padėti kuo daugiau žmonių tapti pamaldžiais Jėzaus Kristaus mokiniais visam gyvenimui.

Telaimina jus Dievas. Jėzaus Kristaus vardu, amen.