Mūsų tikslas – visą gyvenimą trunkanti mokinystė
Gero evangelijos mokymo poveikis
Religijos pedagogų konferencijos dvasinė valandėlė, 2025 m. birželio 12 d.
Esu iš Tenesio, kur dauguma žmonių stipriai tiki Biblija, ir kai mokiausi vidurinėje mokykloje, buvau organizacijos, kuri vadinosi Krikščionių sportininkų draugija, narys. Pažvelgę į mane dabar, nepagalvotumėte, bet anais laikais buvau neblogas sportininkas ir ganėtinai geros formos. Prieš kelerius metus mano mama atsiuntė mano žmonai nuotrauką iš vidurinės mokyklos laikų… kai turėjau vešlius plaukus ir šiek tiek raumenų. Kartu su nuotrauka buvo ir paguodos žinutė, kurią mama parašė mano žmonai: „Štai ko tu turi tikėtis po Prisikėlimo.“
Krikščionių sportininkų draugija buvo ir yra organizacija, atliekanti puikią misiją. Tai įvairių konfesijų sportininkų, kuriuos vienijo tikėjimas į Kristų, bendruomenė. Baigiantis 11 klasei, buvau išrinktas vidurinės mokyklos skyriaus prezidentu kitiems metams, mano baigiamiesiems metams.
Mano, kaip naujo skyriaus prezidento, vardas, pavardė ir priklausymas Bažnyčiai buvo pateikti valstijos vyriausiajai valdybai. Po kurio laiko mūsų mokyklos sponsorius gavo pranešimą, kad reikia pateikti naują vardą. Mūsų sponsorius man pasakė, kad jam buvo pasakyta, jog aš negaliu būti prezidentas, nes jie nepripažįsta Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narių krikščionimis. Mano liudijimas dar niekada nebuvo taip išbandomas.
Buvo išrinktas naujas prezidentas, bet po kelių mėnesių gavau žinią, kad kai kurie Bažnyčios atstovai kalbėjosi su Krikščionių sportininkų draugija ir šis klausimas buvo išspręstas. Aš ir toliau aktyviai dalyvavau to skyriaus veikloje, nes jame buvo tikrai geri žmonės.
Kiekvienų mokslo metų pabaigoje kiekvienos vidurinės mokyklos skyrius išrenka metų sportininką, ir mano baigiamųjų metų pabaigoje bendraamžiai mane išrinko „Krikščionių sportininkų draugijos“ metų sportininku. Tiesą sakant, jaučiau, kad tai buvo malonus atpildas. Praeitais metais net nebuvau pripažintas kaip krikščionis, o dabar gavau jų apdovanojimą.
Mano, kaip vidurinės mokyklos metų sportininko, vardas, pavardė ir priklausymas Bažnyčiai buvo pateikti valstijos būstinei. Tačiau ir vėl mūsų mokyklos sponsoriui atėjo pranešimas, kad reikia pateikti naują vardą. Pasirodo, klausimas nebuvo išspręstas.
Mūsų sponsorius, kuris buvo mano amerikietiško futbolo ir imtynių treneris, man pasakė, kad pareikalavo, jog asmuo iš valstijos valdybos atvyktų į mūsų vidurinę mokyklą paaiškinti man sprendimo, kuriam jis nepritarė.
Susitikti su manimi atvyko labai malonus, geranoriškai nusiteikęs žmogus. Susitikome mano trenerio klasėje per vieną iš jo pertraukų. Tas vyras paaiškino, kad nori, jog suprasčiau, kodėl į mūsų Bažnyčios narius nežiūrima kaip į krikščionis.
Jis išsitraukė iš savo portfelio popieriaus lapą. Ant lapo buvo dešimt mūsų doktrinos punktų, kurie, pasak jo, neatitiko jų krikščionybės apibrėžimo. Jums tie punktai žinomi: mūsų tikėjimas, kad Dievybė yra atskiros esybės, kad, be Biblijos, yra ir kitų Šventųjų Raštų, ir taip toliau.
Užduodamas klausimus jis buvo labai malonus, sakyčiau, net krikščioniškas. Jis buvo geras žmogus, tik suklaidintas. Jis atsidarė savo portfelį, įsidėjo popierius ir nuoširdžiai paklausė, ar turiu kokių nors klausimų.
Atsakiau: „Taip, turiu!“ Paklausiau: „Ar tai, ką mačiau jūsų portfelyje, yra Biblija?“
Jis atsakė: „Taip.“
Paklausiau: „Ar galime pažvelgti į kelias Rašto vietas joje?“
Dabar turėčiau paminėti, kad turėjau tikrai gerus seminarijos mokytojus. Ir mes tikrai gerai išmokome greitai surasti reikiamą Raštų ištrauką. Tais laikais kiekvienais metais turėdavome įvaldyti keturiasdešimt Raštų ištraukų; kiekvieną penktadienį mūsų seminarijos klasėje valgydavome spurgas ir lenktyniaudavome, kas greičiau suras Raštų ištrauką; aš lenktyniaudavau aršiau nei derėjo. Aš ne tik raudonai pasižymėdavau Raštų įvaldymo eilutes, bet ir išmokau, gėda prisipažinti, užlenkti puslapius, kad galėčiau lengviau atsiversti Raštų įvaldymo eilutes. O prieš pat mūsų kuolo Raštų lenktynių turnyrą tuos puslapius pabarstydavau kūdikių pudra. Jei atsiversdavau pakankamai arti Raštų ištraukos ir vos spragtelėdavau pirštais, Raštai atsiversdavo toje vietoje, kur buvo Raštų įvaldymo eilutė.
Taigi tas džentelmenas maloniai sutiko pasidalyti su manimi savo Biblija, kuri, beje, nebuvo paruošta Raštų lenktynėms. Atsivertėme Mato 3, Apaštalų darbų 7, 1 Kronikų 29 ir kitus skyrius. Pagirtina, kad jis maloniai klausėsi. Sprendimas nepasikeitė, bet pasikeičiau aš.
Kažkodėl, peržiūrėdamas tas Raštų ištraukas, jų tiesą suvokiau giliau nei anksčiau. Kartais liudijimas ateina po išbandymo.1 Mano liudijimas, mano atsivertimas kilo ne iš tos patirties; pavieniai įvykiai retai sukelia ilgalaikį tikėjimą. Tačiau tai buvo viena iš daugelio patirčių, suteikusių liudijimą, kuris laikui bėgant augo.
Esu labai dėkingas savo ankstyvojo ryto seminarijos mokytojams, kurie padėjo man pasikloti pamatus, ant kurių galėjau statyti. Nors jie labai norėjo, kad mūsų kuolas laimėtų kuolo Raštų ištraukų lenktynių turnyrą, jiems kur kas labiau rūpėjo padėti mums tapti Kristaus mokiniais visam gyvenimui. Jie pakeitė mano gyvenimą. Tikiuosi, kad ramiai apmąstydami tai, kaip jūs mokote, pripažinsite, kokį reikšmingą poveikį darote savo mokinių gyvenime.
Ši auganti karta yra nuostabi. Pastarojoje visuotinėje konferencijoje prezidentas Raselas M. Nelsonas sakė: „Augančioji karta auga kaip ištikimi Jėzaus Kristaus pasekėjai.“2 Kita proga jis jiems sakė: „Jūs turite gebėjimą būti protingesni bei išmintingesni ir padaryti didesnę įtaką pasauliui nei bet kuri kita ankstesnė karta!“ 3 Norint išsiugdyti šį gebėjimą, jiems, be kita ko, reikia gerų evangelijos mokytojų.
Jie kupini tikėjimo, bet „tikėjimas – iš klausymo, o klausymas – iš Dievo žodžio“4. „[Ir] kaip [jie] išgirs be skelbėjo?“ 5 Jie supranta evangeliją geriau už bet kurią ankstesnę kartą, bet kaip jie galėtų suprasti tai, ką skaito, jei jiems nevadovautų įgaliotas mokytojas?6
Korintiečiams Paulius rašė: „Dievas paskyrė bažnyčioje [narius]: pirma – apaštalais, antra – pranašais, trečia – mokytojais; po to – stebuklai.“7 Taigi jūs atsiduriate tarp apaštalų, pranašų ir stebuklų, kuriems tenka pagrindinis vaidmuo nepraleisti šios akimirkos didybės ir spartinti Viešpaties darbą.8
Tikslas – visą gyvenimą trunkanti mokinystė
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas vakarykštę savo kalbą pradėjo ir baigė apžvelgdamas religinio švietimo Bažnyčioje tikslus. Mane paveikė jo pakartojimas ir pabrėžimas, kad reikia stengtis padėti mokiniams tapti Jėzaus Kristaus mokiniais visam gyvenimui. Regis, jis norėjo mums priminti, koks yra mūsų mokymo siekis.
Praėjus vos šešiems mėnesiams po to, kai buvo pašauktas į Dvylikos Apaštalų Kvorumą, tuometinis vyresnysis Raselas M. Nelsonas kalbėjo šiame universiteto miestelyje per sekmadieninę dvasinę valandėlę. Jo kalba buvo įkvepianti ir kupina įžvalgų, tačiau noriu atkreipti dėmesį į jo kalbos pavadinimą. Jis pristatė ją taip: „Savo kalbą pavadinau „Pradėkite turėdami galvoje tikslą“. Tada jis paaiškino: „Manau, kad tai iš dalies kyla iš mano chirurginio išsilavinimo. Planinis pjūvis niekada nedaromas neplanuojant jo užsiūti. Tas pats principas galioja visose srityse. Žinomi bėgikai nepradeda lenktynių nežinodami, kur finišo linija.“9
Turėti galvoje tikslą – žinoti, kur yra finišo linija, ir suprasti galutinį tikslą – visada svarbu, tačiau tai ypač svarbu mokant evangelijos. Kai visą dėmesį sutelkiame į tą dievišką tikslą, daug didesnė tikimybė, kad jį pasieksime.
Prezidentas Tomas S. Monsonas sakė: „Evangelijos mokymo tikslas […] ne „supilti informaciją“ į mokinių galvas. […] Tikslas yra įkvėpti asmenį pagalvoti, pajusti, o tada imtis veiksmų, kad gyventų pagal evangelijos principus.“10
Visuotiniame žinyne rašoma: „Mes mokome evangelijos, kad padėtume žmonėms stiprinti tikėjimą Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi. Siekiame padėti žmonėms tapti panašesniems į Gelbėtoją, priimti Jo galią savo gyvenime ir galiausiai įgyti amžinąjį gyvenimą.“11
Jūs jau dabar nuostabiai tai darote. Matome jūsų poveikį augančios kartos gyvenimui. Vis daugiau jų dalyvauja seminarijoje ir institute, vis daugiau vyksta į misijas, vis daugiau tarnauja šventykloje, vis daugiau tampa Jėzaus Kristaus mokiniais visam gyvenimui.
Mano kvietimas šiandien paprastas: mokykite siekdami visą gyvenimą trunkančios mokinystės tikslo. Į viską, ką darote, žvelkite per šią prizmę. Periodiškai peržiūrėkite, ko mokote, kaip mokote ir net ką tikrinate. Peržiūrėkite ne tik tai, ką padedate jiems sužinoti, bet ir tai, ką įkvepiate juos daryti ir kuo tapti. Mokykite siekdami padėti jiems tapti „naujais kūriniais“ Kristuje.12
Reikėtų apsvarstyti tokius klausimus: Kaip tai, ko mokau ir kaip mokau, paveiks tai, kaip mano mokiniai jausis girdėdami klausimus, užduodamus per pokalbį šventyklos rekomendacijai gauti? Ar mano mokymas stiprina tikėjimą Dangiškuoju Tėvu, Jėzumi Kristumi ir Šventąja Dvasia? Ar jis stiprina liudijimus apie Jėzaus Kristaus evangelijos atkūrimą ir dabartinius pranašus bei apaštalus? Ar jis stiprina mokinių apsisprendimą laikytis įsakymų ir kasdien atgailauti?
Kvieskite uoliai mokytis
Jei mūsų tikslas yra visą gyvenimą trunkanti mokinystė, turime, kaip vyresnysis Kristofersonas kvietė, „svarstyti, kaip mokė Gelbėtojas“. Kaip mokome yra svarbu.
Galbūt prisimenate, kaip prezidentas Boidas K. Pakeris, tarnaudamas misijos prezidentu, per zonos konferenciją mokė „kaip mokyti“. Sesuo Paker iškepė trijų aukštų tortą, gražiai papuoštą spalvingais glaistais. Ant viršaus ji užrašė žodį „Evangelija“.
Susirinkus misionieriams, tortas buvo įneštas su tam tikra ceremonija. Prezidentas Pakeris pabrėžė, kad tortas simbolizuoja evangeliją. Tada jis paklausė: „Kas norėtų paragauti?“
Nesunku rasti misionierių, kuris norėtų torto. Į priekį buvo pakviestas nieko neįtariantis savanoris. Tada prezidentas Pakeris smeigė ranką į torto viršų ir pakabino didelį gabalą. Jis suspaudė kumštį taip, kad glajus ištryško pro pirštus. Tada jis metė tą torto gabalą ant nustebusio vyresniojo ir glajumi aptaškė jo kostiumo priekį.
Padaręs pauzę, jis kreipėsi į kitus misionierius ir paklausė, ar dar kas nors norėtų torto. Kažkodėl norinčių nebuvo.
Tada jis išsitraukė krištolinę lėkštę, sidabrinę šakutę, lininę servetėlę ir gražų sidabrinį serviravimo peilį. Jis apsuko tortą. Tada labai oriai ir rūpestingai atpjovė gabalėlį iš kitos pusės, atsargiai padėjo jį ant krištolinės lėkštės ir paklausė: „Ar kas nors norėtų gabalėlio torto?“
Prezidentas Pakeris paaiškino: „Pamoka akivaizdi. Abiem atvejais buvo tas pats tortas, to paties skonio, tiek pat maistingas. Bet dėl patiekimo būdo jis buvo arba pageidaujamas, netgi viliojantis, arba nepageidaujamas, netgi bjaurus.“ Jis priminė misionieriams, kad tortas simbolizuoja evangeliją, ir paklausė jų, kaip jie ją patiekia.13
Tai, kaip patiekiame evangeliją, gali nulemti, ar į mokinių protus supilsime informaciją, ar įkvėpsime juos būti uoliais mokiniais, kurie pakeis savo širdį, pažiūras, veiksmus ir pačią prigimtį, kad taptų Jėzaus Kristaus mokiniais visam gyvenimui.14
Norėdami mokyti taip, kaip mokė Gelbėtojas, mes mylime tuos, kuriuos mokome, mokome Dvasia ir mokome doktrinos.15 Būtent tai darome kaip mokytojai.
O kaip mokiniai? Kokia jų atsakomybė? Jų atsakomybė – uoliai mokytis, prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi, veikti ir taikyti evangelijos principus savo kasdieniame gyvenime.
Vakar vyresnysis Kristofersonas mus paprašė kviesti uoliai mokytis. Jis mus mokė, kaip Gelbėtojas kvietė uoliai mokytis. Jis sakė: „Jis mokė taip, kad [Jo mokiniai] turėjo mąstyti, dalyvauti, aptarti ir taikyti Jo mokymą.“ Taip mokykime ir mes.
Apibendrinimas
Baigdamas noriu padėkoti už tai, ką darote dėl tų, kuriuos mokote, ir už tai, ką darote dėl Dievo Karalystės. Mūsų mokymo tikslas – ugdyti Jėzaus Kristaus mokinius visam gyvenimui. Būkite įkvėpti, kai pateikiate evangeliją taip, kad įkvėptumėte uoliai mokytis kitus.
Liudiju apie Didijį Mokytoją, būtent Jėzų Kristų, mūsų Užtarėją, mūsų „tikėjimo pradininką ir atbaigėją“16, „būsimųjų gėrybių vyriausi[ąjį] Kunig[ą]“17.
Jėzaus Kristaus vardu, amen.