Juose yra galia

Kokia puiki brolio Vebo žinia. Seminarijoje ir institute dabar labai įdomus metas. Turime naujas „Pasiruošimo gyvenimui pamokas“. Turime „Innovate Institute“ iniciatyvą. Daugėja užsirašančių į seminariją; daugėja užsirašančių į institutą. Ir manau, kad visa tai, ką darome, padeda padaryti mūsų klases bei mokinių potyrius nepaprastus. Tačiau sutinku su broliu Vebu, kad daug stiprybės ateina per sandoras. Kadangi jauni žmonės, jaunimas ir jauni suaugusieji sudaro ir atnaujina savo sandoras, mūsų darbas įgauna stiprybės, kuri sustiprina viską, ką darome.

Šiandien norėčiau šiek tiek pakalbėti apie mokymosi gilinimą mūsų klasėse. Kaip visuotinis įgaliotinis aš periodiškai rengiu misijų lankymą, kurio metu apžvelgiame misijų pažangą, stebime misijų vadovus ir vertiname misionierių kultūrą bei dvasią.

Vieno tokio lankymo metu išgyvenau jaudinančią akimirką stebėdamas misijos vadovų tarybą, kurią sudarė misionieriai, paskirti vadovauti įvairiose misijos vietose. Visi šie jauni vadovai buvo ištikimi, tačiau jiems sunkiai sekėsi nuspręsti, ar įtraukti kai kuriuos mažiau patyrusius misionierius į misijos prezidento visai misijai pavestų atsakomybių vykdymą. Vienas iš misionierių išreiškė konkretų susirūpinimą, kad kitiems misionieriams paprasčiausiai negalima patikėti tokių didingų lūkesčių. Jis nebuvo tikras, kad kiti yra pakankamai pajėgūs atlikti šią užduotį, ir manė kad jiems trūksta dvasinės brandos veiksmingai reaguoti. Kitiems atrodė, kad mažiau patyrusių misionierių įtraukimas tiesiog reikalautų per daug darbo, ir jie svarstė, ar nebūtų veiksmingiau, jei vadovų grupė tiesiog pati prisiimtų šias atsakomybes.

Šypsojausi žiūrėdamas į šiuos jaunus misionierius, kurie, žvelgiant iš platesnės Bažnyčios patirties perspektyvos, iš tiesų buvo ne ką labiau patyrę už savo bendraamžius, kurie jiems kėlė tiek rūpesčių. Tada paprašiau vadovų grupės apmąstyti mūsų Dangiškojo Tėvo visiems savo vaikams teikiamą galimybę veikti, augti ir prisiimti atsakomybę evangelijoje. Sutikau, kad, jų požiūriu, tikriausiai atrodė, jog jų patirtis ir galimybės gerokai skiriasi nuo likusių misionierių. Tada paprašiau jų pagalvoti, kaip tai galėtų atrodyti žvelgiant Dievo, stebinčio mus visus iš viršaus, akimis.

Skirtumas tarp misionierių vadovų ir likusių misionierių galėtų atrodyti neįžiūrimas, palyginti su Dievo, žvelgiančio į mus visus iš viršaus, iškilumu. Vis dėlto Jis nuolat deleguoja žymias atsakomybes ir įtraukia tiek daug mūsų: vyskupų, Paramos bendrijos prezidenčių, vyresniųjų kvorumų prezidentų ir, žinoma, zonų vadovų bei seserų mokymų vadovių.

Doktrinos ir Sandorų knygoje parašyta: „Žmonės turėtų būti uoliai užsiėmę daryti gera ir daug ką daryti savo laisva valia, ir įgyvendinti daug teisumo; nes juose yra galia, kuria jie gali veikti savo nuožiūra. Ir jei žmonės daro gera, jie jokiu būdu nepraras savo atlygio.“

Šiandien norėčiau pakalbėti apie pasitikėjimą, kurio reikia, kad mokytojai leistų savo mokiniams naudotis valios laisve, siekiant pagilinti mokymąsi ir asmeninį atsivertimą. Daug remsiuosi vadovėlio Mokymas Gelbėtojo būdu skyriumi „Skatinkite uoliai mokytis“.

Etero knygos 3 skyriuje rašoma, kad Jeredo brolis prašė Viešpaties: „Paliesk šiuos akmenis, o Viešpatie, savo pirštu ir paruošk juos, kad jie šviestų tamsoje, […] idant turėtume šviesą, kol kelsimės per jūrą.“ Šią istoriją ir šį asmeninį pasikeitimą ilgai laikiau Jeredo brolio iniciatyvumo ir laisvos valios veiksmu, kuo jis ir buvo. Tačiau iki šiol nebuvau suvokęs to, ką padarė Viešpats, pirmiausia pakvietęs Jeredo brolį prisiimti atsakomybę. Prieš šiam Mormono Knygos pranašui surandant akmenis, galinčius imti šviesti, būtent Viešpats pakvietė jį prisiimti atsakomybę ne tik už laivų statybą, bet ir už galimą sprendimą bei sprendimo radimą laivams apšviesti.

Juk prieš Jeredo broliui pasiūlant sprendimą, Viešpats jo paklausė: „Ką norėtum, kad paruoščiau, idant turėtum šviesą, kada būsi paniręs jūros gelmėse?“ Tai buvo tiesiai priešais mane. Niekada anksčiau to nepastebėjau. Tačiau prieš Jeredo broliui imantis veiksmų, kuriais taip žavimės, jis buvo pakviestas veikti, prisiimti atsakomybę už sprendimą. Taip, Jeredo brolis ėmėsi iniciatyvos, bet Mokytojas padidino galimybę ir tikimybę, kad tai įvyks, kviesdamas jį mąstyti, veikti ir rasti sprendimą.

Vadovėlyje Mokymas Gelbėtojo būdu rašoma: „Stebėti vandeniu einantį Gelbėtoją tikrai buvo įspūdinga. Tačiau Petrui to nepakako. Jis norėjo daryti tai, ką darė Gelbėtojas, būti ten, kur buvo Jis, ir pats tą patį patirti.“ Kitaip tariant, Gelbėtojas savo mokinius skatino uoliai mokytis, ir Jis taip kviečia mus visus.

Šiandien pasiremsiu trimis vadovėlyje Mokymas Gelbėtojo būdu aprašytais būdais, kuriais galime kviesti uoliai mokytis. Pirma, „kvieskite besimokančiuosius pasiruošti mokytis“. Antra, „kvieskite besimokančiuosius dalytis sužinotomis tiesomis“. Trečia, „kvieskite besimokančiuosius gyventi pagal tai, ko jie mokosi“.

Aptardamas kiekvieną iš šių pastangų paskatinti uolų mokymąsi, tikiuosi, kad galime padaryti du dalykus: pirma, tikiuosi, kad sugebėsime matyti savo mokinius taip, kaip juos mato Dievas, pripažindami, kad juose yra galia ir kad Dievo požiūriu visi esame pajėgūs mokytis, kai mums suteikiamos lygios galimybės veikti ir naudotis savo valios laisve. Antra, tikiuosi, kad apmąstysime, kaip galime paskatinti uolų mokymąsi, ieškodami sričių, kuriose galime patobulėti. Ir meldžiuosi, kad Dvasia padėtų tas galimybes apšviesti jūsų pačių mokyme.

Vadovėlyje Skelbkite mano evangeliją rašoma: „Mokytis iš gero mokytojo yra svarbu, bet taip pat svarbu įgyti reikšmingos mokymosi patirties asmeniškai studijuojant Raštus.“ Vienas iš būdų skatinti mokinius pasiruošti mokytis, yra kviesti juos studijuoti Raštus. Turėtume padėti savo mokiniams dėl savo pažangos būti mažiau priklausomiems nuo klasės, mokantis užmegzti tiesioginį ir asmeninį ryšį su Viešpačiu per Raštus. Be bendro kvietimo lankyti seminariją ar institutą, kiekvieną savo mokinį kviečiame skaityti Raštus ir kitus pranašiškus pranešimus. Tai veiksmingiausia, kai tai vyksta prieš diskusiją klasėje, nes pasiruošimas pagilina mokymąsi ir pakylėja asmeninę ar internetinę diskusiją.

Yra daugybė būdų, kaip padėti mokiniams pasiruošti mokytis. Vienas iš būdų, kurį naudoju aš, – kiekvieną pamoką užbaigti priminimu apie tai, ką reikia skaityti kitai pamokai. Kai būnu klasėje, dažnai tai darau lentos viršutiniame dešiniajame kampe užrašydamas skaitymo užduotį ir pamokos pabaigoje ją primindamas. Žinoma, internetinėje aplinkoje tai galima padaryti programiškai, sudarinėjant patį kursą. Kiti būdai, kaip pakviesti studijuoti Raštus prieš pamoką, gali būti el. laiškų ar tekstinių priminimų siuntimas mokiniams prieš klasės diskusiją. Būsimą Raštų studijavimą taip pat galite sustiprinti pripažindami mokinių atliktą pasiruošimą – paprašykite, kad jie pasidalytų tuo, ko išmoko skaitydami Raštus, arba klausimu, į kurį tikisi gauti atsakymą, tą vakarą atėję į pamoką.

Be Raštų studijavimo, yra ir kitų būdų pakviesti besimokančiuosius pasiruošti mokytis. Esu matęs, kaip veiksmingi mokytojai siunčia mokiniams klausimus apmąstyti prieš klasės diskusiją. Kita veiksminga pasiruošimo priemonė – pasirinktinai pakviesti mokinius pasiruošti prieš pamoką paaiškinti vieną iš pamokos sąvokų arba pasidalyti patirtimi, kuri pagilintų kitų mokymąsi. Šios pastangos reikalauja didesnių mokytojo investicijų ir dažnai reikalauja daug daugiau žinių apie mokinių poreikius ir patirtį, tačiau jos daro didžiulę įtaką gilinant visos klasės mokymosi patirtį.

Visada galiu pasakyti, kada mokytojai pakvietė besimokančiuosius pasirengti iš anksto, nes į tuos kvietimus atsakoma mokinių pastangomis; diskusija būna gilesnė, prasmingesnė, joje jaučiama Dvasios gausa. Pagalvokite, kaip galėtumėte pakviesti besimokančiuosius pasiruošti mokytis prieš diskusiją ar klasės veiklą.

Gilusis mokymasis reikalauja daugiau nei tik pasyvaus klausymosi. Reikia, kad mokiniai palinktų į priekį ir įsitrauktų į mokymąsi. Vienas iš būdų, kaip tai padaryti, yra leisti mokiniams dalytis su kitais tuo, ko jie mokosi. Jei žinote, kad iš jūsų tikimasi, jog pasidalysite tuo, ko mokotės, ruošiatės kitaip. Šis lūkestis taip pat padeda kitaip, aktyviau, klausytis. Žinoma, jau pats išsakymas to, ką išmokote, pagilina tas įžvalgas ir paaiškina, ko mokinys mokosi ir ką patiria.

Doktrinos ir Sandorų knygoje mums patariama: „Paskirkite tarp savęs mokytoją, ir tegul ne visi kalba vienu metu; bet tegul vienu metu kalba vienas, ir tegul visi klausosi jo žodžių, kad, visiems pasisakius, visi visų būtų ugdomi, ir kad kiekvienas žmogus turėtų vienodą privilegiją.“

Žinoma, paskirtasis mokytojas paprastai turi daugiau patirties ir, tikėtina, yra geriau išstudijavęs medžiagą nei dauguma mokinių. Tačiau, ar prisimenate, ką pasakojau savo kalbos pradžioje apie misionierius, kurie nepasitikėjo kitais, kad šie gali prisiimti atsakomybę už savo tobulėjimą? Kai mokytojas dominuoja mokymosi patirtyje, jis gali manyti, kad yra veiksmingas mokytojas, nes jo pranešimas atrodo įtikinamas ir rezonuoja su jo paties jausmais. Tačiau, neįtraukdamas mokinių, jis turbūt nežino, kaip mokymas iš tikrųjų veikia jų mokymąsi. Be to, vienas kalbėtojas dažnai atima iš kitų besimokančiųjų tokias pat gilias galimybes dalytis tuo, ko jie mokosi.

Yra daugybė būdų leisti mokiniams dalytis tuo, ko jie mokosi. Vienas paprasčiausių būdų tai padaryti – skirti laiko apmąstymams. Tai galima daryti rašant mokymosi žurnalą arba net atliekant apmąstymo užduotį kaip diskusijos dalį. Tai galima padaryti ir taip: pateikti palyginimą, gyvenimišką situaciją ar asmeninį pritaikymą, o tada leisti mokiniams parašyti savo įžvalgas, jas apmąstyti ir paskui pasidalyti su kitais.

Kitas būdas visiems suteikti vienodą privilegiją mokymosi procese – vesti diskusiją su klausimais, kurie skatina mokinius mąstyti ir dalytis savo įžvalgomis. Sakydavau, kad jei turėčiau tik tris įdomius klausimus, galėčiau mokyti visą valandą. Ruošdamasis mokyti, pirmiausia parengiu klausimus, remdamasis pamokos tema ir tikslais. Nusprendžiu, kurios Raštų ištraukos, pranašų teiginiai ar asmeninė patirtis galėtų geriausiai padėti pasiekti tuos mokymosi tikslus; tada parašau ir perrašau keliolika variantų klausimų, kurie, mano manymu, padėtų mokiniams atskleisti tiesas, susijusias su tais mokymosi tikslais. Kai kurie mano parašyti klausimai yra įdomesni nei kiti, tačiau kiti veiksmingai pagilina klausimus apie mano pagrindinę temą ar dalyką.

Taip pat yra būdų, kaip klausimų ir diskusijų aplinką padaryti veiksmingesnę. Tai, kad diskusijoje dominuoja vienas ar du mokiniai, niekuo nesiskiria nuo to, kad mokymo metu dominuoja mokytojas. Kai užduodu klausimus grupėje, dažnai po to, kai užduodu klausimą, skiriu laiko ir tik tada kviečiu mokinius atsakyti. Tai gali sukelti nepatogumo jausmą mokytojui, kuris dažnai nori gauti atsakymą iš karto, tačiau skiriama pauzė padeda pasiekti bent du dalykus. Pirma, mokiniams duodama laiko pamąstyti. Antra, tai suteikia mokytojui papildomo laiko išplėsti diskusijoje dalyvaujančiųjų grupę. Atminkite, kad neprivalote suteikti žodžio mokiniui, kuris pirmas pakėlė ranką. Taip pat pastebėjau, kad išankstinis mokinių paklausimas apie tai, ko galite paklausti per pamoką, padeda jiems pasiruošti ir gali būti ypač veiksmingas mokiniams, kurie yra drovūs arba mano, kad jų pastebėjimai gali būti neįvertinti. Taip pat nepamirškite, jog kviečiant dalyvauti reikia pasirūpinti, kad mokymosi aplinka visais atžvilgiais būtų saugi. Mokinio pastabos aptarimas ar net po to išsiųsta žinutė – tai būdai paskatinti dalyvavimą ir padėti mokiniams pajusti, kad jų pastebėjimai buvo vertinami.

Galiausiai, net ir geriausiose grupinėse diskusijose per ribotą laiką gali nepavykti dalyvauti visiems ar net daugumai mokinių. Dažnai paimu vieną iš savo įtvirtinamųjų klausimų ir paprašau mokinių pasidalyti poromis ar mažomis grupelėmis taip, kad visa klasė turėtų bent vieną galimybę pasidalyti su kitais sužinotomis tiesomis. Kai skatiname besimokančiuosius dalytis tiesomis, kurių jie mokosi, skatiname juos prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi.

Nefis mokė, kad valios laisvės galia yra tai, kad ji leidžia mums veikti patiems, o ne būti veikiamiems. Ar mūsų klasės aplinka leidžia mokiniams veikti ir prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi, ar tai pasyvi aplinka, kurioje mokiniai yra tiesiog veikiami, kai tyliai klausosi? Jei kas nors šią savaitę apsilankytų jūsų klasėje, ar pamatytų, kad mokiniams suteikiama galimybė įsitraukti į mokymosi procesą? Sunku pakviesti uoliai mokytis, jei neleidžiame mokiniams dalytis savo įžvalgomis, įkvėpimu ir pastebėtomis tiesomis. Malonėkite skatinti besimokančiuosius dalytis tiesomis, kurių jie mokosi, ir paverskite tai savo klasės patirties dalimi.

Vyresnysis Deividas A. Bednaris mokė: „Kvietimas veikti yra svarbus, nes tikėjimas Gelbėtoju yra veikimo ir galios principas. Mano, kaip Viešpaties tarno, vaidmuo – ne tik skleisti informaciją. Jei norime, kad žmonių tikėjimas Jėzumi Kristumi stiprėtų, jie turi veikti pagal Gelbėtojo mokymus.“

Bažnyčios švietimo sistemos religinio ugdymo tikslas yra „mokyti sugrąžintosios Jėzaus Kristaus evangelijos taip, kad visiems mokiniams būtų lengviau visam gyvenimui tapti Jėzaus Kristaus mokiniais, sudarančiais sandoras ir jų besilaikančiais, mylinčiais Dievą ir kitus, pajėgiais, norinčiais ir pasiryžusiais surinkti Izraelį abiejose uždangos pusėse“. Tokia mokinystė nebus pasiekta, jei mūsų mokymas neapims kvietimų tapti kažkuo daugiau ir gyventi pagal tai, ko mokomės.

Toliau pateikiama ištrauka yra tiesiogiai paimta iš vadovėlio Mokymas Gelbėtojo būdu: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje.“ „Mylėkite savo priešus.“ „Prašykite, ir jums bus duota.“ „Įeikite pro ankštus vartus.“ [Mato 5:16, 44; 7:7, 13.] Vieni ryškiausių ir įsimintiniausių kvietimų per visą Gelbėtojo žemiškąją tarnystę buvo ištarti Jam mokant mokinius ant kalno šlaito, nuo kurio atsiveria vaizdas į Galilėjos jūrą. Gelbėtojo tikslas buvo pakeisti gyvenimą, kas aiškiai matyti iš Jo paskutinio kvietimo: „Kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos“ [Mato 7:24; kursyvas pridėtas]. Prašau, kvieskite besimokančiuosius jūsų pamokose gyventi pagal tai, ko jie mokosi.

Ruošdamasis savo pranešimui, kiekvieno iš jūsų paprašiau pasiruošti, studijuojant vadovėlio Mokymas Gelbėtojo būdu skyrių „Skatinkite uoliai mokytis“. Kadangi nesame susirinkę gyvai ir kai kurie iš jūsų galbūt žiūrėsite šią laidą individualiai, raginu jus pasidalyti atsakymais į toliau pateiktus klausimus su metodinėmis grupėmis gyvai arba per internetą; paprašysime, kad metodinių grupių vadovai padėtų tai surengti. Štai šie klausimai:

• Kodėl evangelijos mokymasis yra veiksmingesnis, kai apima asmeninius veiksmus, pasiruošimą, dalijimąsi ir atsakymą į asmeninius kvietimus?

• Kokie Raštų ir dabartinių pranašų teiginiai patvirtina jūsų atsakymus į ankstesnį klausimą?

• Kas iš šių teiginių labiausiai veikia jus asmeniškai?

Galiausiai apsvarstykite kiekvieną iš šių mūsų apžvelgtų principų ir tai, kaip jie gali paskatinti mokinius uoliai mokytis: pirma, kvieskite mokinius ruoštis mokytis; antra, skatinkite mokinius dalytis tiesomis, kurių jie mokosi; ir trečia, kvieskite mokinius gyventi pagal tai, ko jie mokosi.

Baigdamas kviečiu pagalvoti, kaip galėtumėte patobulinti savo mokymą kiekvienoje iš šių trijų sričių:

• Kaip galėčiau nuosekliau ir veiksmingiau kviesti mokinius pasiruošti prieš mokymąsi?

• Kokiais būdais galėčiau paskatinti mokinius dalytis tuo, ko jie mokosi, ir aktyviai dalyvauti mano pamokoje?

• Galiausiai, kokie kvietimai sustiprins mokinius ir padės jiems gyventi pagal tai, ko jie mokosi?

Broliai ir seserys, mes jus labai mylime ir turime galimybę, pagal Gelbėtojo pavyzdį, kviesti uoliai mokytis. Prašau, pasitikėkite savo mokiniais. Tik taip jie taps tokie, kokių reikia Viešpačiui. Mes pašaukti ne tam, kad tik skleistume informaciją ir tiesiog įkvėptume mokinius savo dinamiška asmenybe ir patraukliomis pamokomis. Mes ruošiame mokinius dvasiškai išgyventi vis sudėtingesniu laikotarpiu. Dvasinis išgyvenimas priklausys nuo gebėjimo atpažinti Šventosios Dvasios nurodymus.

Prezidentas Raselas M. Nelsonas yra mokęs: „Ateinančiomis dienomis bus neįmanoma dvasiškai išgyventi be vedančios, nukreipiančios, guodžiančios ir nuolatinės Šventosios Dvasios įtakos.“

Kai mokinius mokome uoliai mokytis aktyviai dalyvaujant, taip pat juos mokome ieškoti Šventosios Dvasios nurodymų ir juos priimti. Būtent šie įgūdžiai juos laimins dar ilgai po to, kai jie paliks mūsų klases. Kai stengsitės kviesti uoliai mokytis, pažadu, kad matysite stebuklus savo mokinių gyvenime. Juose yra galia, liudiju tai Jėzaus Kristaus vardu, amen.